Žvilgsnis į vaiko emocinį jautrumą iš arčiau
Dažnai vaikai mėgsta nustatyti savo taisykles, „šokdinti“ suaugusius. Kaip suprasti, kuomet vaikas yra irzlus dėl savo jautrumo, o kuomet tai manipuliacija?
Vaiko emocinis jautrumas ir paveldimumas
Paveldimas neurotiškumas ar jautresnė nervų sistema lemia emocinį jautrumą aplinkai. Didesnė tikimybė, kad vaikas gims jautresnės nervų sistemos, jei kuris nors iš tėvų ar senelių pasižymi (pasižymėjo) emociniu jautrumu ar didesniu nerimastingumu. Tačiau dar daug kas priklauso nuo auklėjimo. Jei vaikas gąsdinamas: „Jei neklausysi, tave pagaus piktas dėdė“, – arba: „Jei nebūsi geras berniukas, tai aš tavęs nemylėsiu.“, tai gali būti, kad jis taps emociškai jautresniu aplinkai, nes bijos, jog gąsdinimai gali išsipildyti, o sulaukęs suaugusiojo amžiaus toks žmogus gali pasižymėti didesniu nerimastingumu nei visi kiti. Emocinį jautrumą taip pat gali sustiprinti ir trauminė vaikystės patirtis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, tėvų skyrybos, fizinė arba psichologinė prievarta. Taip pat įtakos turi vaiko bendravimas su jam artimu asmeniu kūdikystėje, t. y. pirmaisiais metais. Anot raidos psichologijos, prieraišumo jausmas yra savotiška meilės forma. Tai stiprus emocinis ryšys su artimu žmogumi, kuris rūpinasi kūdikio gyvybiniais poreikiais. Priklausomai nuo to, kaip kūdikystėje tenkinami mažojo poreikiai, formuojasi saugus arba nesaugus prieraišumas. Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami atmestinai (vaikas pamaitintas, kai mama turi laiko; vaikas paguodžiamas, kai mama ar tėvas yra geros nuotaikos ir pan.), vėliau jis jausis nesaugiai ir bus jautresnis aplinkai, neigiamiems stimulams. Jei vaiko gyvybiniai poreikiai tenkinami (alkanas pavalgydinamas, pavargęs nuo triukšmo užmigdomas bei apskritai dažnai liečiamas ir myluojamas, ilgam nepaliekamas vienas), jis mielai tyrinės aplinką, bus drąsesnis ir labiau pasitikės savimi.
Padidėjęs jautrumas – kada susirūpinti?
Dirglumas pasireiškia tam tikrais brendimo laikotarpiais, todėl reikia ypač atkreipti dėmesį, kada jis tampa nuolatiniu vaiko bendravimo būdu. Augant kūdikiui vyksta įvairių organizmo pokyčių: auga kaulai, kalasi dantys ir t. t. Vaikas šiais periodais gali būti dirglus. Taip pat gali būti dirglus ir piktas, kai serga ar kai yra susimušęs kurią nors kūno dalį. Vaiko raidos psichologai aiškina, kad 0–6 mėn. kūdikiai būna jautrūs, nes susiduria su daugeliu nepažįstamų dirgiklių. 6–12 mėn. mažyliai mažiau verkia ir būna mažiau dirglūs, tačiau prieš kiekvieno danties dygimą gali nuolat verkti keletą dienų. Nuo 12 mėn. vaikas verkia, jei iš jo atimamas mėgstamas žaislas ar neatsižvelgiama į jo planus, pavyzdžiui, guldomas į lovą, nors nesijaučia pavargęs. Vėliau, atėjus 3 metų krizei, vaikas siekia nepriklausomybės ir rodo savąjį „aš“. Tuomet elgiasi priešingai, nei nori tėvai. Šiais brendimo tarpsniais dirglumas tampa dažnu reiškiniu vaiko gyvenime. Tačiau jei vaikas būna irzlus be jokios aiškios priežasties ir ilgą laiką, vengia bendrauti su bendraamžiais arba dažnai elgiasi šiurkščiai, atsiranda agresyvumo proveržių, tuomet vertėtų susirūpinti. Moksliniai tyrimai rodo, kad nuolatinis irzlumas ir emocinis jautrumas gali pasireikšti per pyktį ar agresiją. Jei nebus susirūpinta ir kreiptasi į specialistus, tokie vaikai gali užaugti depresyvūs.
Emociškai jautraus vaiko požymiai
Ar vaikas emociškai jautrus, galima spręsti pagal tai, kaip jis reaguoja į aplinką ir joje esančius žmones. Jei vaikas, lyginant su kitais vaikais ar broliais ir seserimis, pastebimai jautresnis šalčiui, triukšmui, nepatogiems drabužiams ir pan. arba labai jautriai reaguoja į griežtesnes pastabas, greit susigraudina, yra pasyvesnis, mažiau bendrauja su kitais arba vienam iš tėvų esant be nuotaikos supratingai išklauso ir palaiko, tuomet gali būti, kad vaikas emociškai jautrus.
Kaip elgtis su emociškai jautriu vaiku?
Tiesiog nubrėžti leistinas ribas, priimti vaiko reiškiamas emocijas ir jas įvardyti, pavyzdžiui, jei sudrausmintas vaikas ima verkti, galima sakyti: „Suprantu, kad pyksti, tačiau žaislus reikia sutvarkyti“, – užuot šaukus: „Greit eik tvarkytis žaislų ir nesispyriok!“. Griežtai baramas vaikas gali būti nuolat irzlus, nepatenkintas gyvenimu ir imti nebeklausyti (maištauti). Jokiu būdu nereikia pildyti visų emociškai jautraus vaiko norų ir jam pataikauti, nes jis kitoks. Jiems, kaip ir visiems kitiems, svarbu nubrėžti aiškias ribas: „Jau suvalgei du sausainius, suprantu, kad pyksti, tačiau trečio nebus“, „Pirma susitvarkyk žaislus, su kuriais ką tik žaidei, ir galėsi eiti į lauką“, „Dabar negaliu sutvarkyti tavo žaidimo, turiu pabaigti plauti indus, o po to pažiūrėsiu“. Aiškios ribos vaikam padės jaustis saugiai šeimje, jie tiksliai žinos, ko iš jų tikimasi ir koks jų elgesys yra laukiamas. Taip pat po didesnių įvykių, pavyzdžiui, išvykų, koncertų, ekskursijų, žaidimų kambarių ar pan., kuomet vaikas patiria daug emocijų, svarbu leisti jam pabūti ramiai, kad galėtų nurimti ar pailsėti. Ypatingai tai svarbu emociškai jautriems vaikams, nes kitu atveju jie gali pasidaryti labai irzlūs ir sunkiai sukalbami.