Tėvai ir vaikai: Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas

Tėvai ir vaikai Tėvai ir vaikai

Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas (toliau minimas kaip angl. ADHD) yra neurologinis sutrikimas, kuriam būdingi dėmesio išlaikymo sunkumai, neatidumas, užmaršumas, atidėliojimas, emociniai protrūkiai, impulsyvumas. Sutrikimo simptomai dažniausiai pasireiškia vaikystėje, todėl sutrikimas diagnozuojamas ganėtinai anksti. Tad apibendrinus, galima teigti, kad vaikai turintys ADHD pasižymi emociniais ir elgesio sunkumais.

Moksliniuose šaltiniuose minima, kad ADHD paplitimas pasauliniu mastu siekia nuo 6.7 - 7.8% tiriant vaikus iki aštuoniolikos metų imtinai. Atsižvelgiant į tai, jog kiekvienas vaikas turi vieną arba du tėvus, kurie taip pat tiesiogiai ar netiesiogiai yra veikiami šio sutrikimo, procentinė išraiška asmenų, patiriančių psichologinius sunkumus ar diskomfortą dėl ADHD, padvigubėtų. Remiantis R. Žukauskiene (2012) matyti, jog tėvai atlieka labai svarbią rolę vaikų vystymesi ir prisitaikyme socialinėje erdvėje, todėl pačių tėvų psichinė sveikata tampa svarbiu faktoriumi, sąlygojančiu vaiko raidą. Pastarieji susiduria su psichoemociniais sunkumais ne tik šeimos lygmenyje, tačiau ir asmeniniame, kas turi įtakos šeimos narių santykiams tarpusavyje.

Psichologiniai sunkumai

Tėvai, kurių vaikams nustatytas ADHD, dažnai jaučia pasitikėjimo savimi bei žinių apie ligą trūkumą. Žinoma, kad tokių vaikų motinoms būdingas didesnis streso, socialinės izoliacijos, savęs kaltinimo, depresijos pasireiškimas. Apskritai, tėvai jaučiasi mažiau patenkinti savo, kaip tėvų rolėmis bei įgūdžiais.

Apibendrinus, išskiriami tokie psichologiniai sunkumai, su kuriais susiduria tėvai, auginantys vaiką, kuriam nustatytas dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas (ADHD):

  • Savęs kaltinimas;
  • Žinių apie ADHD stoka;
  • Neigimas, pyktis, nusivylimas;
  • Jaučiasi greičiau suerzinami;
  • Jaučia savęs kaltinimą dėl negalėjimo kontroliuotivaiko elgesio;
  • Konfliktai su vaiku, kuris turi ADHD;
  • Jaučia socialinę izoliaciją dėl vaikui būdingo elgesio;
  • Konfliktai su sutuoktiniu.

Straipsnyje orientuojamasi į tėvų, turinčių vaiką su ADHD, savęs kaltinimą dėl negalėjimo kontroliuoti vaiko elgesio.

Į pasėkmes ir apdovanojimus orientuoto elgesio kontrolės strategija:

  • Tėvai ir vaikai susitaria, už kokį elgesį bus skiriami apdovanojimai, už kokį bausmės bei susitariama, koks apdovanojimas ir bausmė yra skiriama. Svarbu, kad pačiame susitarime dalyvautų ir vaikas. Tuomet už kartu priimamus sprendimus jaučiama didesnė atsakomybė. Taip pat, siekiant, kad vaikas geriau suprastų elgesio pasekmes, išmoktų norimo elgesio modelių, jis turėtų būti skatinamas arba baudžiamas iš karto po atlikto vertinamo veiksmo.
  • Sudaroma pasiekimų lenta, kurioje žymimas kiekvienas tinkamas elgesys, darbas, už kurį skiriama žvaigždutė. Surinkus tam tikrą kiekį žvaigždučių, jas galima iškeisti į apdovanojimą. Tokiu būdu yra aktyviai skatinamas tinkamas elgesys.
  • Taikomos loginės pasekmės. Pavyzdžiui, jeigu vaikas sulaužė savo žaislus, tuomet dabar jam teks žaisti su sulaužytais žaislais. Taip ne tik akcentuojamos netinkamo elgesio pasekmės, bet ir mokoma tausoti turimus daiktus.

Labai svarbu atkreipti dėmesį kada ir kiek dažnai vaikui yra skiriamas grįžtamasis ryšys apie jo elgesį. Svarbu tai, jog grįžtamasis ryšys vaikui, apie jo paties elgesį yra svarbi informacinė priemonė padedanti jam susikurti išorinį savęs vaizdą, bei padeda kurti sau pozityvią, skatinamąją aplinką.

Tinkamo elgesio skatinimas: 

  • Kartu su vaiku nusprendžiama kokio elgesio siekiama. Svarbu tai, kad vienu metu turėtų būti siekiama ne daugiau kaip dviejų elgesio pokyčių. Tikslas (elgesys) turi būti aiškus, tikslus ir teigiamai formuluojamas (pavyzdžiui, „Baigęs žaisti, susitvarkysiu žaislus”, o ne „Nepaliksiu savo žaislų, kai baigsiu jais žaisti”).
  • Kartu su vaiku susitariama, koks apdovanojimas jo lauks, kai tikslas (elgesys) bus pasiektas. Svarbu tai, kad apdovanojimas vaikui būtų reikšmingas.
  • Pats apdovanojimas neturi būti didelis. Galimi apdovanojimų variantai: laisvo laiko kartu leidimas pasivaikščiojant, gaminant maistą, piešiant arba skiriamas papildomas laikas prie kompiuterio, lauke, su draugais. Tikslas orientuotis ne į materialaus daikto gavimą/skyrimą.
  • Tikslui (elgesiui) pasiekti, turėtų būti numatyti smulkesni žingsneliai, kuriais einama link galutinio tikslo. Taip vaiką galima skatinti paties proceso metu ir stiprinti poreikį pasiekti tikslą.
  • Apdovanojimas turėtų būti skiriamas iš karto po tinkamo elgesio arba dienos pabaigoje akcentuojant už kokį konkretų elgesį apdovanojimas yra skiriamas.
  • Pasiekimų fiksavimui, tinkama naudoti vizualines priemones, kaip pasiekimų fiksavimas lentelėje, grafike. Galimybė vaikui matyti savo pasiekimus, jį stipriau motyvuoja siekti tikslo.
  • Pasiekus tikslą (elgesiui tapus automatiniu), galima pereiti prie naujo tikslo (elgesio) siekimo.

Netinkamo elgesio šalinimas

  • Jeigu nenorimas/netinkamas elgesys nėra labai reikšmingas, patartina jį tiesiog ignoruoti. Sureikšminus tokį elgesį, parodoma, kad taip galima sulaukti dėmesio. Skiriama reikšmė (dėmesys) tampa paskatinimu kartoti netinkama elgesį 
  • Po netinkamo elgesio vaikas turėtų sulaukti grįžtamojo ryšio apie tai, kas buvo netinkama. Pavyzdžiui.: Kai Jonė jaučia labai daug džiaugsmo, spiria į šalia esantį objektą ar žmogų. Situacijos sprendimo būdas - akcentuoti, kad spardymas nėra priimtinas veiksmas ir kartu su vaiku sudaryti alternatyvių veiksmų spyrimui sąrašą. Svarbu tai, kad alternatyvus elgesys būtų paskatinamas ir išbandomas saugioje aplinkoje tam, kad galėtų formuotis naujas įgūdis.

Siekiant vaikus išmokyti tam tikros elgsenos, svarbu gebėti naudoti ne tik paskatinimus, logines pasekmes, bet ir suteikti alternatyvų. Tai yra, neleidus atlikti vieno elgesio (pavyzdžiui, spjaudytis), parodyti kitą elgesį (pavyzdžiui, suploti rankomis), kad vaikas žinotų, kaip galima elgtis, kokio elgesio iš jo tikimasi.

 

Naudota literatūra:

  1. Bogels, S.M.; Brechman-Toussaint, M.L. (2006). Family issues in child anxiety: Attachment, family functioning, parental rearing and beliefs. Clinical Psychology Review, 26, 834-856.
  2. Harpin, V. A. (2005). The effect of ADHD on the life of an individual, their family, and community from preschool to adult life. Arch Dis Child, 2-7.
  3. Leasha, M.; Kelly, B.; Kelly, M. A. (2006). Rule-Governed Behavior and Self-Control in Children with ADHD: A Theoretical Interpretation. Journal of Early and Intensive Behavior Intervention, Vol 3(3), 239-254.
  4. Lewis, A.J.; Bertino, M.D.; Robertson, N.; Knight, T.; Toumbourou, J. (2012). Consumer feedback following participation in a family-based intervention for youth mental health. Depression Research and Treatment, 1-8.
  5. Khanna, M. S.; Kendall, P. C. (2009). Exploring the role of parent training in the treatment of childhood anxiety. Journal of Consulting and Clinical Psychology, 77, 981–986.
  6. McAuley, T.; Chaban, P.; Tannock, R. (2009). About kids health. ADHD’s affect on parents.
  7. McAuley, T.; Chaban, P.; Tannock, R. (2009). Behaviour Management Strategies for ADHD.
  8. Oaklander, V. (2007). Langas į vaiko pasaulį. Žmogaus psichologijos studija: Kaunas.
  9. Parekh, R. (2015). American Psychiatric Association. What is ADHD?
  10. Sabine, H. (2007). Sunkūs vaikai: praktiniai patarimai pedagogams ir tėvams. Alma Littera: Vilnius.
  11. Thomas, R.; Sanders, Sh.; Doust, j.; Beller, E.; Glasziou, P. (2015). Prevalence of Attention-Deficit/ Hyperactivity Disorder: A Systematic Review and Meta-analysis. Pediatrics. Vol. 135(4), 1-8.
  12. Žukauskienė, R. (2012). Raidos psichologija: integruotas požiūris. Margi raštai: Vilnius.

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.

1 komentaras

  • Skaitytojas
    Skaitytojas 2017 rugsėjo 15, Penktadienis 15:29 Komentaro nuoroda

    Įdomu paskaityti, aktuali tema