Depresijos šešėlis, kuris virto juodu šunimi

Depresijos šešėlis Depresijos šešėlis

Būna, kad ir laimingas, atrodo, viską turintis žmogus, jaučia už nugaros jį sekantį šešėlį. Bet juk mes visi turime šešėlį – sakys ne vienas. Taip, turime visi, bet šešėliai skiriasi. Tas, kuris sekė Jovarą, buvo ne saulės suformuotas. Šis atsirado slapta, klastingai, bet iš kur – nežinia.

Susipažinimas

Jovaras – daug dirbantis. Darbštus, punktualus, save atiduodantis darbui žmogus. Atidirbdamas reikiamas valandas ir viršvalandžius (Jovarui patinka jo darbas, jis juo kvėpuoja), jis leidžia sau pasilinksminti draugų kompanijoje, juoko ir klegesio šurmulyje. Ir tokiu ritmu jam sekėsi gyventi ilgai. Daugiau nei penkerius metus. Maždaug tuo metu jis ėmė jausti šešėlį.

Minėtasis šešėlis iš pradžių pasirodydavo tik kartais ir būdavo nematomas. Apsidairęs aplinkui ar ilgai žiūrėdamas į save veidrodyje niekaip nebūtum galėjęs jo pamatyti. Tuo metu jis pasirodydavo tik kaip laikina emocija. Ir Jovarui dėl tokio trumpo svečiavimosi buvo sunku jį kaip nors pavadinti. Tačiau tai netrukdė formuotis jų santykiui, o pačiai trumpalaikei emocijai tvirtėti, augti ir ilgėti. Jovaras, pats to nenorėdamas, šešėlį ėmė maitinti. Taip pamažu nematomas svečias tapo tarsi nenorimas laikyti augintis.

Tačiau Jovaras vis dar darė tą patį. Atšventus dar dvejus Naujuosius metus jis toliau dirbo, toliau šypsojosi, toliau susitikdavo su draugais. Viskas vyko taip pat, bet šiek tiek kitaip. Taip, Jovaras dirbo, tačiau dabar jautė mažiau malonumo. Taip, jis šypsojosi ir išeidavo socializuotis – tačiau kur kas rečiau vedinas savo noru. O šešėlis... šešėlis tuo metu jau tapo didelis. Greitai subrendęs jis jau pasiekė aštuonmečio vaiko dydį ir jo energijos lygį. Galima tik įsivaizduoti, kaip Jovarui buvo sunku tokį šešėlį valdyti. Juk jis kartu keliaudavo visur: tiek į tą patį darbą, tiek į namus. Jovaras niekada nebebuvo vienas. Tačiau juokingiausia, kad jis kaip niekada ankščiau, jautėsi esantis vienas.

Jausmo atpažinimas

Daugiau nei dvejus metus gyvendami kartu, Jovaras ir šešėlis vienas kitam davė vardus. Pirmasis - šešėlį vadindavo pasalūnu, apatija ir galiausiai vienišumu. O pats šešėlis Jovarą vadino menkysta, vargšu ir niekam tikusiu asmeniu, kuris yra vertas gyventi taip, kaip šis gyvena dabar. Kaip matyti, santykis tarp judviejų nebuvo romantiškas. To net draugyste pavadinti nebūtų galima. Tačiau jie gyveno vieną ir tą patį gyvenimą.

Pažvelgus į šią Jovaro situaciją, norisi išsižioti ir garsiai kelis kartus jam pakartoti, kad jis greičiau nuvyktų pas advokatą ir užpildytų skyrybų dokumentus. Jeigu šis planas nepavyktų, galima kreiptis į chirurgą, kad šis, galbūt, kiek ir grubiai, tačiau atskirtų šešėlį nuo Jovaro. Atrodo, reikia tiek nedaug, kad būtų geriau. Bet taip tik atrodo.

Iš pradžių šešėlio nepastebėjęs, o vėliau kalbėti su juo pradėjęs Jovaras prie šešėlio priprato. Ir Jovaras suprato, kad svečias yra nuodingas. Negalima sakyti, kad Jovaras nebandė pakeisti situacijos. Jis bandė šešėlio atsikratyti. Bandė savais būdais. Tačiau svarbiausia, kad bandė.

Bandymai susitvarkyti

Iš pradžių, jis bandė šešėlio nematyti. Pažvelgęs į veidrodį jau galėdavo įžiūrėti šešėlio siluetą, jausti jo prisilietimą. Pamatęs nors kraštelį, iš karto užsimerkdavo ir stengdavosi mintis nukreipti kitur. Šešėlio ignoravimas padėjo. Kuriam laikui. Tačiau kaip ir viskas, kas gyva, geba evoliucionuoti, taip ir šešėlis priprato prie to, kad jo nemato ir ėmė augti kitaip.

Tuomet Jovaras bandė su šešėliu derėtis. Kiekvienas gali paaukoti kažką dėl didesnio gėrio, svarstė Jovaras. Tad ėmė siekti kompromiso: leis šešėliui jį valdyti namuose, jeigu šis leis jam netrukdomam dirbti darbe ir liks nepastebimas draugų rate. Ir iš pradžių šešėlis sutiko. Jam patiko, kad visas laikas, kuomet Jovaras lieka namie, yra skirtas jam. Taip šešėlis ėmė jaustis svarbus. Tačiau su šiuo jo jausmu kartu augo ir pasipūtimas. Jeigu jis yra toks svarbus, kodėl tuomet negali būti kartu su juo visur?

Savavališkai nutraukus sutartį, šešėlis ėmė nebesivaldyti. Norėjo gauti galios kuo greičiau ir kuo daugiau. Ir Jovaras už visa tai mokėjo. Jis kentėjo. Jis tylėjo. Vienas.

Paskutinis Jovaro bandymas buvo geras, tačiau nepabaigtas. Todėl šešėlis ir gebėjo apeiti susitarimą, jį peraugti ir suvešėti.

 

Tęsinys kitoje dalyje.

* Pasakojime  kalbama apie depresiją, kaip vienatvės jausmo atsiradimą, to jausmo neigimą, to jausmo atpažinimą ir asmens kovą su vienatvės jausmu. Svarbu dėmesį atkreipti į simptomus, iš kurių susideda depresija. Vieno ignoravimas gali auginti kitą ir galiausiai susikaupti į visą puokštę simptomų, kuriuos vėliau dabina visiems gerai žinoma sąvoka. Tęsinyje bus kalbama apie tai, ką toliau darė Jovaras ir kaip keitėsi jo santykis su savuoju šešėliu.

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.