Draugystė: Net ir saldainių popierėliai kartais jaučiasi vieniši

Vienišumas Vienišumas

„Aplink mane tiek daug kitų, tačiau aš vienas čia esu...“

Atsidarius bet kurią socialinių tinklų platformą į akis pirmiausia krenta plačios šypsenos, ryškios nuotraukos ir begalinis džiaugimasis vienas kitu, nors tai ir neįvardinama žodžiais. Atrodo, kad žmonių, kurie geba būti kartu, megzti vienokius ar kitokius santykius – visa gausybė, tačiau tau širdyje pučia tuštumos ir vienišumo vėjai, o judesius kausto vidinis skausmas? Ir tai – daugeliui pažįstamas jausmas!

Intensyvėjantis gyvenimo ritmas kelia stresą (daugiau apie tai ČIA), o aktyvėjantis socialinių tinklų bei įvairių socialinių ryšių mezgimu grįstų platformų kūrimas, steigimas ir agresyvus jų naudojimas sukuria iliuziją, kuri iš tiesų skaudina. Nes atrodo – žmonių daug, jie aktyvūs ir laimingi, o draugystės sukurtos šypsenos egzistuoja kitur. Bet ne čia, kur esi tu. Ir toks požiūris visai natūralus, kai visą dieną leki kažkur, o vakare, naudojantis atokvėpio minute, apžvelgi dienos įvykius „Facebook“ ar kitoje socialinėje erdvėje. Nes tiesiog ilgiems pokalbiams ir kvailystėms nelieka laiko!

Žmogaus poreikis būti kartu

Kiekvienas mūsų gimstame su tam tikrais poreikiais. Vienų poreikiai mažesni dėl įvairių priežasčių, kitų – šiek tiek didesni dėl kitų priežasčių. Tačiau kiekvienas iš mūsų vienokia ar kitokia forma norime turėti į ką atsiremti, su kuo pasikalbėti ir su kuo pabūti kartu. Ir tai ne visada siejama su intymia bei romantine meile kitam! Tiesiog kiekvienas iš mūsų norime pirmiausia draugo, kuris būtų šalia vien dėl to, kad mes esame, kad mus priimtų ir vertintų... Žinoma, draugystės palaikymas yra aktyvus ir daug laiko reikalaujantis procesas, tačiau dabar – ne apie tai. Ir suprantu, kad galbūt keista – kiekvienas norime turėti sau artimą žmogų, tačiau nemažai laiko atstumiame vienas kitą, vedami įvairiausių priežasčių. Šį atstūmimą gali sukelti mažiausias „ne“ ne laiku ir ne vietoje, stiprios emocijos, o kartais - paprasčiausiai noras pabūti vienam, kuris, be to, mums taip pat puikiai pažįstamas (gi kartais reikia nuo kitų atsipūsti ar tiesiog tyliai ant kažko netrukdomai papykti). Ir tai paradoksalu! Bet buvimas žmogumi – nelengvas darbas apskritai.

Tai kodėl aš vienišas?

Būtent šis noro būti artimam kažkam ir noro pabūti vienam paradoksas ir sukelia jausmą, kad esi vienišas. Vienišumą galima apibrėžti kaip ypač nemalonią būseną, kurios išgyvenimas vargina ir trikdo kasdieninį žmogaus gyvenimą, nes trūksta bendravimo su kitais. O šį bendravimą kartais suprantam labai įvairiai. Tačiau bendravimas, kurio mums trūksta, nėra kasininkės pasisveikinimas „labas rytas“ ar kolegos klausimas rūškanu veidu „kaip tau sekasi?“. Tai toks bendravimas, kuris nuoširdus ir leidžia pasijusti tikrai įdomiu pašnekovui, o vidų praturtina teigiamais jausmais bei įspūdžiais. Ir dažnai dėl šio „įdomaus“ jausmo trūkumo, kadangi jaučiamės ne tokie svarbūs, ne tokie įdomūs, nepakankamai „faini“, ir kyla jaučiamas vienišumas. Bet svarbu atkreipti dėmesį, kad vienišumas nėra tapatus buvimui vienam! Gi kartais visai smagu išgerti kavos, nerūpestingai sūpuojant kojas, su niekuo nesišnekant ir stebint už lango vykstantį veiksmą.

Bet aš noriu turėti kažką šalia...

Toks noras labai natūralus. Ir tikiu, kad tuo pat metu labai skaudus. Nes suvokimas, kad tau kažko trūksta, tikrai smagiai nekutena šonkaulių ir juoktis neskatina. Taigi, ką daryti, kai aplinkui atrodo nė gyvos dvasios, o tik kažkokie žmonių šešėliai?

  • Susirask veiklos, kuri nebūtų atliekama vienatvėje. Taip, baisu. Tačiau (pavyzdžiui) atėjus jodinėti žirgu tikrai bus bent keletas žmonių, kuriems žirgai taip pat yra įdomūs. Ir tai bus galima aptarti! (Išduosiu paslaptį, bendri interesai – suartina.)
  • Skirk laiko savęs tobulinimui. Skaitydamas, domėdamasis įvairiais pasaulyje vykstančiais dalykais, pažindamas naujus išgalvotus romanuose aprašytus pasaulius plėsi ne tik savo žodyną, tačiau taip pat ir turėsi apie ką kalbėti su žmonėmis.
  • Kviesk tau įdomius asmenis kavos, į pramogų parką, pasivaikščioti kartu ar bet kur, kur galėtumėte sukurti naujus bendrus prisiminimus. (Paslaptis numeris 2 – stiprių emocijų apsupty šalia esantis žmogus atrodo patrauklesnis, prisimink tai, kai rinksiesi ar nardyti su rykliais, ar sėdėti ant žolės parke (dėl ryklių – juokauju)(o gal ir ne).)

Svarbu atkreipti dėmesį, kad šie pasiūlymai yra bendri ir abstraktūs. Nes tavęs nepažįstu ir tik spėlioju kas galėtų tau padėti. Tad savęs neprievartauk ir įvertink kaip galėtum sau padėti, pasitelkdamas „išduotas“ paslaptis.

Net saldainių popierėliai kartais būna vieniši

Ir aš tuo net neabejoju, nes maišeliuose bei pakuotėse jų tiek daug, kad tikriausiai kiekvienas jų bent kartą girdėjo „ne“. Ir jie laukia tinkamos progos, visai kaip kiekvienas mūsų – tinkamo žmogaus, kuris būtent išsirinktų „TĄ“ saldainį iš visos jų krūvos. Tad natūralu, kad kartais aplink apsidairius atrodo, jog artimo ar patrauklaus žmogaus, tinkamo „draugo“ statusui, nėra. Tačiau svarbu nenuleisti rankų ir drąsiai žengti į priekį, o tai šiais laikais galima parašius paprasčiausią žinutę.

O be to, Tu jau čia! Tad, tu - ne vienas!

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.