Save suprasti reikia daugiau nei vieną kartą

Save suprasti reikia daugiau nei vieną kartą Save suprasti reikia daugiau nei vieną kartą

Pasakos – kam jos skirtos?

Ar žinote, kam yra skirtos pasakos? Greičiausiai, pirma į galvą šovusi mintis - “vaikams”. Kitas mintis galėjo būti - “kad mus kažko išmokytų”. Taip, dažniausiai pasakos skirtos vaikams. Jomis stengiamasi papasakoti ne tik apie konkrečius įvykius, žmonių elgesio motyvus, žmonių charakterius, bet ir supažindinti su moralinėmis dilemomis.

Kitais žodžiais tariant, padėti vaikams atskirti gerą nuo blogo. Šio motyvo laikomasi ir pateikiant fantastinį pasakos kontekstą, kuomet veiksmo vieta ar laikas nebėra toks svarbus, kaip pats įvykis ar herojų jausmai bei elgesys. Taip pasakos tampa daugiafunkcinėmis. Turėdamos tiek laimingas, tiek nelaimingas pabaigas, pasakos vaikams padeda suprasti, kuo svarbi ištikimybė, kaip jaučiamės padėdami kitiems. Pasakos rodo, kad sunkumai gyvenime yra neišvengiami ir atskleidžia, kad nebėgant nuo turimos sunkios situacijos, o pasiliekant ir kovojant su sunkumais, galima pasiekti pergalę. Baisios pasakos taip pat padeda užgrūdinti jos klausytojus ir padeda jiems pasiruošti tolimesnėms kelionėms. Tačiau čia pateikiama pasaka yra skirta suaugusiesiems.

Save suprasti reikia daugiau nei vieną kartą

Kartą, šiomis dienomis, kai vasara jau buvo pasiekusi pabaigą, o ruduo jau įsikibęs į atlapus, gyveno Agnietė Širvinta. Jos dienos buvo gana vienodos. Nubudusi pirmiausia išjungdavo žadintuvą, tuomet apdovanodavo save keliais gražiais žodžiais, kurie paskatintų nedvejojant išlipti iš šilto patalo. Kad greičiau išsibudintų, bėga užsimerkusi ir mažais žingsneliais link vonios kambario, besiklausydama, kur tuo metu galėtų būti jos katė. Sudrėkina veidą, kaklą, išsivalo dantis. Užvirintu vandeniu užpila arbatos maišelį. Besidažydama blakstienas valgo obuolį. Besišukuodama plaukus suvalgo javainių batonėlį. Drabužius visuomet pasirenka pagal nuotaiką. Liūdną dieną siekiant save pralinksminti, apsirengia puošniau. Bendradarbiai visuomet pastebi pokytį ir paglosto komplimentais, kas padeda toliau ištverti tolimesnę dienos dalį. Taip, žodžiai turi galios. Bet Agnietę labiausiai stebino, kodėl ji apskritai taip dažnai jaučiasi niūriai. Jos darbas buvo jos svajonė. Ji gyveno savo svajone. Ir vis dėlto, kažkas buvo ne taip. Juokais ar ne juokais, vieną dieną Agnietė sulaukė pasiūlymo apsilankyti pas būrėją. Galbūt toji galės pasakyti, kas ne taip su Agniete. Pastaroji nei tikėjo, nei netikėjo šios profesijos žmonėmis, bet smalsumo vedama, vis tiek nusprendė apsilankyti.

-Tokia jauna, o tokia nelaiminga, - prakalbo būrėja praėjus vos kelioms minutėms nuo įėjimo į kambarį.

-Jūs čia man? - pasitikslino Agnietė.

-Argi be jūsų šiame kambaryje yra dar kas nors, į ką galėčiau kreiptis?

-Gal yra kokios dvasios…. - tyliai sau sumurmėjo Agnietė, - nežinau, ką galiu tikėtis čia išgirsti.

-Ką sakei? - paklausė būrėja.

-Ne, nieko, - greitai nutraukė. - Aš čia atėjau, nes norėjau sužinoti savo ateitį.

-Tu ne pirmoji ir ne paskutinė, kuri to nori, - nusijuokė močiutė. - Atėjai į tinkamą vietą. Pirmiausia, ištiesk man delną.

Agnietė abejingai ištiesė močiutei kairį delną ir pasuko galvą dešiniau. Dėl kažkokios priežasties, ji norėjo išvengti būrėjos akių.

-Matau, kad tavo vaikystė buvo labai gera. Buvai laimingas vaikas. Tačiau, remiantis lūžtančia linija, dabar, kai jau esi suaugusi, tolsti nuo savo laimės.

-Taip buvo galima spėti ir manęs nematant. Vien tas faktas, kad aš čia, jau liudija, kad problemų turiu dabar. O vaikystė…. Kas pamena, kas buvo vaikystėje.. - vėl liūdnai galvojo Agnietė.

Dar keletą minučių senutė pasakojo apie tai, kiek vaikų Agnietė turės savo gyvenime, kiek vyrų, kiek pinigų. Pasibaigus skaitymui iš delno, moteris pasilenkė kortų kaladės.

-Na, dabar jau kalbėsiu ne aš, o kortos, - pradėjo. - Jas išmaišysiu, tau reikės kortų kaladę padalinti per pusę, ir ją man išskleidus, ištraukti tris.

Agnietė linktelėjo rodydama, kad suprato jai pateikiamas instrukcijas. Ištraukus tris bet kurias kortas, jas užverstas padėjo ant stalo. Būrėja pati atvertė gulinčias ant stalo kortas. Matydama visą kortų derinį, tarė:

-Hmm, jūs mane apgavote, - tarė močiutė. Agnietė bene iš karto suraukė antakius nesuprasdama, ką ši nori pasakyti. - Iš tiesų jūs čia ne dėl ateities. Kortos sako, kad problema slypi visai kitur.

-Gal galėtumėte pasakyti, kiek aiškiau? - Agnietė visai nesuprato jai pateikiamų abstraktybių.

-Vaikeli, pasakyk man, kodėl nori sužinoti savo ateitį?

-Ar gi ne ji man tai turi pasakyti? - griežtu tonu savęs pasiklausė mintyse. - Na, bet gerai. Ji irgi žmogus. Mes visi turime ribas, - save ramino. - Noriu sužinoti, kiek dar turiu pakilti karjeros laiptais, kad jausčiausi įgyvendinusi savo svajonę? - jau garsiai ištarė. Senutė galvojo žiūrėdama į atverstas tris kortas. Ištraukė dar po vieną kiekvienai ir tyliai sukikeno. Pakėlusi veidą nuo stalo, šiltai nusišypsojo prieš ją sėdinčiai Agnietei.

-Vaikeli, tau nebereikia niekur toliau eiti. Tai, ko norėjai - viską jau turi.

-Žinau - vėl sau tyliai mintyse prakalbo Agnietė. - Bet kodėl nesijaučiu taip, tarsi būčiau pasiekusi kalno viršūnę?

-Nes tu sau neleidi džiaugtis tuo, ką pasiekei. Išmokusi bėgti, lėkti, dirbti ir galo nematyti, nebemoki sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką jau pasiekei.

-Bet kiekvieną kartą gavusi pripažinimą ar paaukštinimą, tai švenčiu. Vadinasi - sustoju, - prieštaravo Agnietė.

-Taip sustoji kitiems, bet ne sau. Tau, mieloji, reikia išmokti sustoti pačiai sau.

-Ką turite omenyje?

-Vietoje to, kad save toliau stumtum daryti kažką naujo, vykdyti sunkesnę užduotį, pirmiausia pagalvok, ar tau to tikrai reikia. Kortos rodo, kad tu savo laimę turi savo rankose, kad jau daug nuveikei. Bet, vaikeli, tu to pati nesupranti, todėl ir turi sustoti. Kad suprastum. O kortos niekada nemeluoja.

Agnietė trumpam susimąstė. Ji galėjo drąsiai pritarti būrėjai dėl teiginio, kad ji visada save stumia į priekį ir meta sau vis sunkesnes užduotis. Tačiau labai sunku pripažinti, kad ji niekada nepagalvojo apie tai, ar jai to tikrai reikia. Taip, Agnietė nori paaukštinimo, nori būti įvertinta, matoma. Bet ar pati Agnietė to tikrai nori? Ir vis dėlto, ji sau pripažino, kad niekada neatliko savo pasiekimų, savo užauginto “aš” revizijos. Todėl ir nesijautė užaugusi.

-Ir manote, kad jeigu sustosiu, viskas pasikeis? Nebegyvensiu rutinoje? - paklausė po pertraukėlės.

-Į šį klausimą jau galėsi atsakyti tik pati tu, - mįslingai atsakė senutė.

Ilgiau nebelaukusi, Agnietė paliko būrėjos kabinetą ir lėtu žingsniu patraukė namų link. Jos galvoje ėmė suktis viena aiški mintis - kad reikia, ir yra sveika save lyginti su pačiu savimi, skirtinguose laiko tarpuose. Tuomet aiškiausiai galima matyti, kaip pasikeitei pats, kaip pasikeitė tavo norai, keliai. Tai padės matyti, kiek užaugai ir kuo užaugai. Ir galbūt tai padės nutiesti naują kelią į ateitį.

Agnietė pamiršo, kad kelionė link tikslo yra svarbesnė, nei pats tikslas. Kas laukia ateityje - nėra aišku. Nėra aišku nei tai, ar tikrai jausimės laimingi pasiekę tikslą. Todėl svarbiau keliauti leidžiant sau džiaugtis.

 

* istorijoje pateikiama, kad padėti save suprasti gali ir visai svetimas žmogus. Kartais tai, kas atrodo liečia tik vieną asmenį ir yra individualu, gali tapti nematoma pačios idėjos savininkui. Būtent todėl pagalba iš šalies gali tapti veiksmingu veiksniu tolimesniam asmens augimui.