Kaip Jonas susirgo pačia populiariausia liga

Nepasitikėjimas savimi Nepasitikėjimas savimi

26 metų Jonas nuo pat mažens nuolatos girdėdavo tokius žodžius, kaip „Tik daug ir sunkiai dirbdamas gausi tai, ko nori“. Ir daugeliu atvejų ši frazė jam atrodė tvirta, kaip akmuo, patikrinta gyvenimiškos patirties ir greičiausiai net pasižyminti statistiškai reikšminga koreliacija. Tačiau baimėms ir kitiems nelaimingiems pasiekimams šitai negaliojo. Šitie gyvenime pasirodė, nepriklausomai nuo to, sunkiai dirbo ar ne, norėjo jis to, ar ne. Apie tai ir bus šis papasakojimas - kaip Jonas apsinuodijo informacija.

Viskas prasidėjo taip...

Jonas turi darbą, žmoną, gyvena gražiame bute, yra apsuptas jį mylinčių draugų. Atrodo, ir ko galėtų trūkti? O visgi, trūksta. Trūksta to visiems gerai žinomo pasitikėjimo savimi. Ir tai skamba it koks cliche. Juk dabar daug kas serga nepasitikėjimu savimi. Jis plinta greitai, kaip gripas, sloga. Visi bent kartą yra sirgę nepasitikėjimu savimi. Ir šaunu. Vis dėlto... Nepasitikėjimas savimi taip pat keičiasi, auga ir mutuoja, kas jam ir padeda metai iš metų grįžti ir toliau ieškoti proto, kuriame galėtų apsigyventi. Tad, kaip buvo galima suprasti, - Jonas jaučiasi it infekuotasis. Pats save diagnozavo, nes simptomai ir taip buvo ganėtinai akivaizdūs. Vis dėlto, Jonas pamena laikus, kai tokios ligos nepažinojo. Ir, kol apie ją nežinojo, tol nesirgo.

Dabar teks persikelti į praeitį. Į tuos laikus, kai Jonas buvo mažas vaikas: smalsus, viską išbandantis savo kailiu, energingas ir drąsus. Tai prisimindamas vėl jaučia užplūstančią nostalgiją. Jonas norėtų grįžti į praeitį ir paklausti savęs, kaip taip sugebėjau? Kaip nebijojau? Kas padėjo daryti, tai ką noriu ir visai negalvoti apie tai, kiek savimi pasitikiu tai darant? Jonas norėtų pasimokyti iš savo mažosios versijos. Deja, fizinis keliavimas laiku kol kas nėra galimas, tad teks likti prie prisiminimų.

Nepasitikėjimo nebuvimas

Jono mažoji versija gebėdavo daryti tai, ką reikėdavo, net nepriklausomai nuo to, ar tą veiksmą mokėdavo atlikti. Pavyzdžiui, ruošiantis mokyklos spektakliui ir nepasirodžius vienam iš vaikų, kuris turėjo vaidinti pagrindinį personažą, mažasis „aš“ prisiėmė šią naują rolę ir žengė į sceną be jokių dvejonių. Lygiai tas pats buvo ir šokių aikštelėje. Mažasis „aš“ visai nesuko sau galvos dėl tikimybės supainioti žingsnius, ar nepataikyti į muzikos ritmą. Minties apie galimybę neįtikti publikai taip pat nebuvo. Peršokti statų, aukštą griovį? Ne problema. Dabar taip padaryti negalėtų, nes turi aukščio baimę. Tad iškyla klausimas - kur anksčiau buvo ta jo baimė? Kur tas nepasitikėjimas savimi, su kuriuo dabar Jonas dalinasi gyvenimu?

O kabliukas tame, kad tuo metu Jonas nežinojo, kas yra tas nepasitikėjimas savimi. Juokinga, bet apie jį sužinojo tik tuomet, kai vis dažniau prisėsdavo prie televizoriaus ir įsijungdavo penktadienio filmą. Tuomet sužinojo, kad užtenka vienos minties, kad tau nepavyks, ir taip iš tiesų nutikdavo. Matė, kaip gali atrodyti nesėkmė, kaip tuomet jaučiasi žmogus. Žinoma, vieno karto, kad tai sąmoningai pastebėtų ir išmoktų, neužteko. Šis ritualas kartojosi kas savaitę, kol galiausiai tokia panaši per televiziją matyta mintis apsilankė ir Jono galvoje. Tą mintį sekė jausmas, o jausmą elgesys. Galiausiai, ši trijulė apdovanojo Joną nepasitikėjimo savimi jausmu, kuris dabar, reguliariai pasirodo netikėčiausiose situacijose.

Nepasitikėjimas - liga

Matydamas pavyzdžius televizijos ekrane, Jonas ėmė daugiau dėmesio atkreipti į jį supančią aplinką. Pasirodo joje visuomet buvo tas nepasitikėjimas savimi, tiesiog jo taip niekuomet nevadindavo. Kai klasės draugai dvejodavo savimi, atsisakydavo kalbėti prieš klasę, manydavo, kad jie tiesiog nenori ar nemoka eilėraščio. Tuomet negalvojo, kad kažkas panašaus gali nutikti ir jam. Manyti, kad kažko negali atlikti to nė nepabandęs yra baisus nusikaltimas prieš patį save. Dar blogiau - tokį elgesį priimti, kaip tinkamą pasiteisinimą.

Būtent todėl nepasitikėjimą savimi Jonas vadina liga. Žmonės, o tarp jų ir pats Jonas, labai mėgsta naudotis šiuo pasiteisinimu siekdamas paaiškinti, kodėl ko nors negali daryti, atsisako ar pasitraukia iš įvykio vietos. Tarsi pasiteisinimo raštelis, frazė – „todėl, kad aš nepasitikiu savimi“, yra visuotinai priimtina ir išplitusi. Mums reikėtų būti atsargiems dėl tokio lengvo jos vartojimo. Priklausomybė  - ne juokai. Ypač, kai kalbame apie tokią lengvai „užkrečiamą“ ligą.

Dabar Jonas bando susigyventi su tomis savybėmis,  kurios būdingos žmogui nepasitikinčiam savimi. Ilgesys, kurį jaučia savo mažajai versijai, vis dažniau verčia Joną prisiminti savo sėkmingą praeitį, iki reikšmingo susipažinimo su savo liga. Galvoja apie tai, kokie bebaimiai yra vaikai. Kaip jie gali daryti, išbandyti veiklas visai nesukdami galvos apie galimas pasekmes. Galvoja, kaip galėtų save apgauti ir vėl pasijausti tuo vaiku. Bebaimiu, pasitikinčiu savimi vaiku.

Ir Jonas svarsto, galbūt tai reiškia, kad tai, kaip išmoko nepasitikėti, gali išmokti ir iš naujo tikėti  savimi?

 

* istorijoje pateikiamas vienas iš galimų scenarijų kaip galima išmokti nepasitikėti savimi, kas tam gali turėti įtakos, kaip nepasitikėjimas savimi gali pasireikšti kasdienybėje. Taip pat užsimenama, kad nepasitikėjimą savimi galima bandyti įveikti prisimenant savo sėkmingus bandymus ir patirtį bei identifikuojant nepasitikėjimo savimi šaltinį.

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.

1 komentaras

  • Paulina
    Paulina 2017 gruodžio 21, Ketvirtadienis 11:16 Komentaro nuoroda

    Labai aktualu, ir ne tik jaunimui. Nepasitikėjimas savimi ir nenoras pabandyti, manau, ateina iš baimės būti išjuoktam, baimės, kad kiti tave kritikuos ar pasityčios. Baimės apsikvailinti, gauti nevykėlio ar, geriausiu atveju, keistuolio etiketę. Geriau tyliai pratūnoti. Manau, čia didelę įtaką turi aplinka, kurioje gyvename, mokomės, dirbame - geranoriškumo ir empatijos trūkumas. Kita vertus, yra daug technikų, kaip išmokti susidoroti su stresu, jauduliu, spinduliuoti pasitikėjimą ir leisti kitiems žmonėms tuo taip pat patikėti. Bet, žinoma, tai ne vienos dienos darbas. Ačiū, kad keliate šį klausimą.