„Neturiu laiko!” – šių laikų statuso simbolis, keliantis stresą

"Neturiu laiko!" "Neturiu laiko!"

„Aš užsiėmęs“, „Labai skubu“, „Nepyk, nespėsiu“. Tokie ir panašūs išsireiškimai – mūsų ir mūsų draugų, kolegų, pažįstamų kasdienybė. Turėti daugybę skirtingų veiklų, nuolat derinti susitikimus ir susirūpinusiai žvilgčioti į savo atmintinę tapo labai madinga. Ir ne tik – tyrimai rodo, jog laiko neturėjimas pastaruoju metu Vakarų kultūroje tapo suvokiamas kaip statuso ženklas. Kodėl ir kokią įtaką mums tai daro?

Vienas seniausių vyraujančių įsitikinimų apie turtingus žmones yra tai, kad jie nieko netaupo. Ne tik pinigų, leisdami juos absoliučiai nepraktiškiems daiktams kaip, pavyzdžiui, deimantais puoštoms suknelėms, bet ir laiko. Turtingi žmonės, anot daugelio filmų ir romanų, laiko turi net pernelyg daug. Štai, pavyzdžiui, populiariame britų televizijos seriale „Dauntono abatija“ Granthamo grafienė klausia: „O kas yra savaitgalis?“ Ji nesupranta, jog dauguma žmonių turi penkias savaitės dienas dirbti ir tik dvi skirti poilsiui. Mat jos laikas neribotas – būdama turtinga ji gali sau leisti jį švaistyti kiek nori.

Vis dėlto tyrimai rodo, jog visuomenės nuomonė, bent jau Vakarų kultūroje, keičiasi. Neturėjimas laiko ir užimtumas darbe tapo vertingu statuso simboliu. Jau įprastu atsakymu į klausimą „Ką veiki?“ tapo „Esu užsiėmęs“. Facebookas lūžta nuo pranešimų ir nuotraukų apie nepaprastai užimtą jo vartotojų gyvenimą. Garsenybės aimanuoja dėl laiko trūkumo ir pervargimo.

Tačiau kodėl gi užsiėmę žmonės matomi kaip turintys aukštesnį statusą? JAV mokslininkai teigia radę atsakymą į šį klausimą. Skirtingai nuo ankstesnių laikų, kai statusas būdavo paveldimas (dažniausiai jį gaudavo tik kilmingieji), šiandienos pasaulyje kone kiekvienas turi galimybę jį užsidirbti. Taigi būti užsiėmusiam ir, svarbiausia, tai demonstruoti – parodyti, jog esate ambicingas ir pasiruošęs kopti statuso kopėčiomis aukštyn.

Be to, nuolat darbuose paskendę žmonės matomi daug rečiau. Mes natūraliai pradedame vertinti tai, kas reta ir tai, kas nuolat pageidautinas kažkur kitur, bet ne su mumis. Taigi į tokius žmones pradedame žvelgti kaip į turinčius aukštesnį statusą, nes neturime daug progų juos sutikti ar pabendrauti.

Tyrimą atlikę mokslininkai stebėjo, kaip statuso vertinimas įtakojamas įvairių, netgi mažai pastebimų veiksnių. Pavyzdžiui, jie lygino Facebooko pranešimus apie buvimą užsiėmusiam su pranešimais apie leidžiamą laisvalaikį arba kaip suvokiame žmogų einantį ir klausantį muzikos su tuo, kuris per ausines kalbasi telefonu. Užsiėmęs žmogus buvo suvokiamas kaip turintis aukštesnį statusą ir tai nepriklausė, ar jį vertina aukštą ar žemą statusą turintys žmonės.

Galima pastebėti ir kultūrinių skirtumų – pavyzdžiui, italai vis dar yra linkę aukštam statusui priskirti laiko neturėjimą. Tai būdinga ir tiems amerikiečiams, kurie netiki galimybe pereiti iš vieno socialinio sluoksnio į kitą. Taigi šis vertinimas yra visiškai subjektyvus ir priklausomas nuo konteksto.

Kas iš to? Iš vienos pusės aukštesnio statuso priskyrimas užsiėmusiems žmonėms gali turėti teigiamą efektą – mums nebereikia švaistytis pinigais, kad įrodytume turį statusą. Vis dėlto neigiamas poveikis yra didžiulis. Sau ar kitiems neatrodydami pernelyg užsiėmę (taigi ir nepakankamai ambicingi) galime lengvai pasiduoti persidirbimo ar darboholizmo sindromams.

Ar verta? Svarbiausia išlaikyti pusiausvyrą. Nepasiduokite draugų ar pažįstamų spaudimui būti betiksliai užsiėmusiu – nepamirškite, jog jų pačių svarba gali būti niekas daugiau, tik gerai parinkta nuotrauka Facebooke.