Perdegimo sindromas: kas tai, kodėl tai patiriame ir kaip įveikti

Perdegimo sindromas Perdegimo sindromas

 

Dėl intensyvėjančio gyvenimo ritmo vis dažniau ir dažniau girdime apie perdegimo sindromą, kuris pamažu tampa aktuali problema. Kas tai? Kokios to priežastys, ir kaip pastebėti jo apraiškas? Galiausiai, kaip perdegimą įveikti ir kokios būtų prevencinės priemonės? Apie tai šiame straipsnyje.

Kaip prasideda perdegimas?

Tai chroniškas ilgai besitęsiantis nuovargis, kuomet žmogus įtemptai dirba ištisas dienas, savaites, mėnesius, metus. Tai emocinis, psichologinis ir fizinis išsekimas atsirandantis ilgą laiką užsitęsus stresui ir virtus į nuolat kamuojantį nuovargį, motyvacijos dingimą bet kokiai veiklai – darbui, hobiui, mokslams ir pan. Taip pat dažnai lydimas fiziologinių negalavimų, tokių kaip galvos skausmai, dūrimas krūtinės ląstoje, peršalimas.

Dažniausiai su „perdegimo“ sindromu susiduria žmonės, kurie atkakliai ir stipriai stengiasi pasiekti savo užsibrėžtus tikslus, kuriems svarbu aukšta jų darbo kokybė, kurie daug iš savęs reikalauja. Tokių žmonių dienotvarkė dažniausiai būna perkrauta ir negana to, nesvarbu kiek jie yra užsibrėžę atlikti darbų, šie žmonės visuomet siekia padaryti daugiau nei reikia ir geriau nei reikia. Tad tokiems žmonėms atsiranda didžiulė tikimybė patirti „perdegimo“sindromą, nes iš savęs reikalauja per daug ir per ilgai. O kaip atrodo kenčiantis nuo „perdegimo“ žmogus? O jis tikrai nėra pats maloniausias asmuo. Jis gali būti kaprizingas, kritiškas, piktas, nelankstus gyvenimiškose situacijose, priešintis pasiūlymams, ir jo elgesys gali būti toks, kad erzins aplinkinius ir gadins savo santykius su kitais. Tačiau pažvelgus giliau į tą žmogų, į tai, kaip jis jaučiasi, pamatytume, kad jam yra labai sunku.

Kodėl patiriame perdegimo sindromą?

Išsekimas ateina po truputį vis didinant ir didinant reikalavimus sau. Nespėji pasidžiaugti ir štai, netyčia vėl išsikeli dar aukštesnius reikalavimus, prisiimami dar daugiau veiklos ir taip gyveni diena iš dienos, savaitė po savaitės ar metai iš metų. Tad ateina laikas, kada šis reikalavimų svoris galiausiai parklupdo. Tuomet dar daugiau pradedama iš savęs reikalauti ir taip kuo toliau tuo labiau iš savęs išsunkiami paskutiniai energijos likučiai. O norėdami išvengti silpnumo, bejėgiškumo, kurį išgyvename „degdami“ ir „perdegdami“, pasidarome nelankstūs savo kasdienybėje, darbuose, bijome priimti kitokius sprendimus, esame nelinkę priimti kitų patarimus, nes tik mes geriausiai žinome, ką daryti susiklosčiusioje situacijoje. Dalykai tampa vis sunkesni, o norint išlaikyti savo poziciją bei aukštą darbo kokybę, reikia toliau nuolat tobulėti, būti lanksčiam, kūrybiškam ir nuolat keistis. Deja, kuo daugiau stengiamės, tuo labiau bloginame savo veiklos kokybiškumą.  Ir tokiu atveju tik vienas dalykas vis geriau sekasi – tai dar didesnis „perdegimo“ sindromo vystymas.

O kaip išsiaiškinti ar aš esu „perdegęs“ ir ką man daryti, jei taip? Štai keletas pagrindinių požymių, kuriuos savo knygoje Burn-Out: The High Cost of Achievement aprašo psichologijos mokslų daktaras Dr. Herbert Freudenberger:

  • Išsekimas: tai vienas iš patiriamo distreso pirmųjų simptomų prognozuojančių „perdegimą“, jeigu nebus imtasi jokių priemonių.
  • Atsiribojimas: išsekę žmonės jaučiasi nuvilti aplinkinių ir situacijų (kas yra neišvengiama), tad atsiranda didelė pagunda galvoti „man nerūpi, tai vis vien nebuvo svarbu“, tokios mintys paskatina atsiribojimą nuo aplinkinių, nuo pagalbos ieškojimo.
  • Nuobodulys ir cinizmas: kas seniau buvo įdomu, sukeldavo geras emocijas, tai tie dalykai pradeda sekinti ir praranda savo poveikį. Tuomet žmogus pradeda savęs klausti „kokia šių mano pastangų, veiklos, darbo ir apskritai turimų santykių su aplinkiniais prasmė, ir kokia apskritai mano gyvenimo prasmė?“. Tai paskatina skeptiškumą viskam, kas tą žmogų supa.
  • Nekantrumas ir padidėjęs dirglumas: kai „perdegimas“ ūmėja, darosi vis sunkiau ir sunkiau įveikti užduotis, atlikti darbus, pradedama pastebėti, kad dabartinis produktyvumas ženkliai sumažėjęs, todėl nekantrumas auga ir galų gale išsilieja dirglumu ant kitų žmonių net ant artimų ar mažai pažįstamų. Pradeda erzinti viskas, tiek draugai, tiek šeimos nariai, tiek kolegos, tiek pats darbas ir žmonės aplinkui, net reklamos ar straipsniai laikraščiuose.
  • Įtarumas dėl nepakankamo įvertinimo: emociškai, fiziškai, psichologiškai išsekę žmonės nuolat jaučiasi nelaimingi, nusiminę, ypač kai pamato, kad jų didžiulės pastangos nepakankamai įvertinamos. Todėl jie tampa vis labiau irzlesni ir piktesni, viskuo nepatenkinti, o ypač savimi.
  • Paranoja: pradedama įtarti dedamų pastangų piktnaudžiavimu ir išnaudojimu, todėl vis labiau didėja įtarumas aplinkai, nepasitikėjimas žmonėmis.
  • Psichosomatiniai nusiskundimai: galvos skausmai, peršalimas, nugaros skausmai, visa tai rodo, kad kažkas yra negerai, tačiau žmogus nenori į tai ritmai reaguoti.

·  Depresija: dr. H. Freudenbergeris pažymi, kad perdegimo depresija yra kitokia nei klinikinė ar apskritai depresiškos nuotaikos, anot jo tai paprastai laikina, specifinė ir lokalizuota depresija, daugiau ar mažiau susijusi su viena gyvenimo sritimi.

·  Jausmų atsisakymas: rūpestingi ir empatiški žmonės turi didesnį polinkį į „perdegimo“ sindromą, nes jie ir taip patiria daug emocinio krūvio savo kasdienybėje, o tai paskatina išsekimą. Tad gali būti, kad tokie žmonės neištvėrę savo neigiamų emocijų ims ir atsiribos nuo brangių žmonių ir jų rūpinimasis jais ženkliai sumažės. Tačiau tai vyksta dėl to, kad jiems jau per sunku su viskuo susidoroti.   

Kaip įveikti perdegimo sindromą?

  1. d H. Freudenbergeris aprašo keletą gairių, kaip galima įveikti ir ateityje išvengti to. Anot jo svarbu yra:
  • Išlaikyki savo gyvenimo perspektyvą - niekada nepamirškite fakto, kad jūs esate žmogus ir tai yra svarbiau nei užduotis, kurią turite padaryti, nesvarbu kokia aktuali ji bebūtų.
  • Palaikykite humoro jausmą - jeigu norite sumažinti „perdegimo“ sindromo pasekmes, jūs galite mintyse ar realiai pasijuokti iš kažko ir taip nuimti sunkumą, pasijuokti galite net ir tuomet, kai tas „kažkas“ yra jūsų vidiniame pasaulyje.
  • Sąmoningumo didinimaspaklauskite savęs „ar esate atsakingas už savo gyvenimą? Ar jis yra atsakingas už jus?“. Skatindami tokį savo sąmoningumą, sukontaktuosite su savo vidumi, kuris buvo atitolęs ir pasimetęs reikalavimų bei darbų lavinoje. Tuomet bus lengviau nuspręsti, kas yra svarbu, o kas nėra taip svarbu šiuo metu, ką galima atidėti dėl laiko sau.
  • Keitimasiskuo geriau sekasi organizuoti savo gyvenimą, tuo mažiau gresia visapusiškas išsekimas. Norint išvengti „perdegimo“, vertinga išbandyti naujus dalykus, pradėti kažką naujo, dar nepatirto. Galbūt visuomet norėjote pabandyti šokti, užsiimti joga, piešti ar važinėti dviračiu? Dabar pats laikas tai pamėginti - svarbiausia ką nors bandyti, kas suteiktų naujų pojūčių ir atitrauktų nuo kasdienybės.

Perdegimas nėra paskutinė stotelė, bet taip pat nėra ir sąlyga, kuri gerėja ignoruojant ją. Taigi, pažiūrėkite į savo gyvenimą sąžiningai, iš naujo įvertinkite savo tikslus pagal jų esminę vertę, jei reikia, juos atnaujinkite. Pasirinkimas, kurį padarėte anksčiau savo gyvenime, nebūtinai yra geriausias dabar. Tad objektyviai ir sąžiningai pasižiūrėkite į savo santykius su aplinkiniais. Ką įnešate į šiuos santykius? Gero ar blogo? Paanalizuokite, ką tie santykiai jums duoda ir ką paima iš jūsų?

Pažvelkite į savo darbą, ar jame jūs jaučiatės išnaudojami, išsunkiami? Ar turite gyvenimą be savo darbo ar jūsų darbas jau yra tapęs jūsų gyvenimu? Ir ar tai yra būtent tai, ką norite daryti didžiąją savo gyvenimo dalį?

Galiausiai, kokia jūsų socialinio gyvenimo kokybė? Ar turite tokį? Ar yra kas nors, ką visuomet norėjote padaryti, bet neatrasdavote tam laiko? O kodėl to nepadarius daabar ?

„Kiekvienoje ugnyje yra žėrinčių pelenų, tu gali juos panaudoti kad prikeltum kibirkštis.“ -  H.Freudenberger

Garsi psichologė Sherrie Bourg Carter, knygos High Octane Women:How Superachievers Can Avoid Burnout autorė, puikiai iliustravo, kaip lengvai įsisukama į gyvenimo būdą, kuriame lengva paskęsti ir užmiršti tai, kas yra iš tikrųjų svarbu. Ji rašė:

Pirmiausia, aš stengiausi iš paskutiniųjų, kad pabaigčiau vidurinę mokyklą ir galėčiau įstoti į aukštąją.

Tuomet aš stengiausi iš paskutiniųjų, kad pabaigčiau aukštąją ir susirasčiau darbą.

Po to aš stengiausi ir paskutiniųjų, kad sukurčiau šeimą ir susilaukčiau vaikų.

Tuomet aš stengiausi iš paskutiniųjų, kad užauginčiau vaikus ir galėčiau grįžti į darbą.

Tuomet aš stengiausi iš paskutiniųjų, kad išeičiau į pensiją.

Ir dabar man iš tikrųjų paskutinioji...

Ir aš galiausiai supratau, kad aš užmiršau gyventi....

 

Sėkmė ir pasiekimai yra svarbūs, bet ar verta dėl to aukoti savo visą gyvenimą?

Šio klausimo reikėtų savęs paklausti kas kartą, kai užmirštame gyventi.

 

Naudota literatūra

https://www.psychologytoday.com/blog/high-octane-women/201109/when-life-loses-its-meaning-the-heavy-price-high-achievement

https://www.psychologytoday.com/blog/high-octane-women/201311/the-tell-tale-signs-burnout-do-you-have-them

http://www.psichoterapija-jums.lt/Straipsniai-perdegimo_sindromas.htm

http://www.psichologijatau.lt/perdegimo-spastai/

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-12-17-perdegimo-sindromas-priezastys-simptomai-patarimai/92354

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.