Laba diena, ačiū už laišką.
Savo laiške rašote, jog dažnai jaučiate stresą, nerimą, baimę, abejones, nepasitikite savo jėgomis. Jūsų darbe reikalingi tam tikri įgūdžiai, ir jaučiate, kad tam tikrų savybių Jums trūksta, dėl to jaučiate, kad galite nesusitvarkyti su pareigomis darbe, taip pat vargina kolektyvas ir papildomos atsakomybės iš kolegų. Rašote, kad dirbti pradėjote neseniai, tačiau galvojate, kad ši darbo sritis galbūt ne Jums. Minėjote, kad su įstaigos vadove kalbėjote apie tai kaip jaučiatės, išsakėte abejones dėl darbo, dėl to tikrai nereikėtų jausti gėdos ir išgyventi. Labai svarbu kalbėtis apie savo patiriamus išgyvenimus ir jausmus. Dažnai nutinka taip, kad įstaigos vadovai net nežino apie darbe esančias problemas, nes į juos niekas nesikreipia. Jūsų sprendimas kalbėti - vienareikšmiškai - teisingas ir pagirtinas.
Dirbate medicinos srityje, galiu tik įsivaizduoti kiek daug iššūkių ir įtampos tenka patirti darbe. Rašote, kad galvojate apie tai, ką padarote blogai, tačiau patirtis ir įgūdžiai ateina tik su praktika, kodėl nepabandžius atėjus toms neigiamoms mintims jas pakeisti pozityviomis, pastiprinančiomis, galvojant apie tai, koks vertingas Jūsų darbas ir ką darote gerai, neabejoju, kad dienos eigoje atsitinka ir teigiamų patirčių. Bandau tik įsivaizduoti, kaip skaudu iš kolegų girdėti kritiką, juk teigiamas įvertinimas, pripažinimas padeda jaustis daug užtikrinčiau ir drąsiau. Tačiau, kartais konstruktyvioje kritikoje galima rasti ir prasmę, naudą tobulėjimui. Jei tuo metu kyla itin sunkių jausmų, pasakykite sau, kad vertinate ir mylite save nepaisant to, kaip Jus vertina kiti.
Darbo sutartyje įprastai surašytos tiesioginės pareigos, kurios atitinka kompetenciją, darbo valandos,- tad papildomos pareigos ir atsakomybės - diskutuotinas klausimas, galima mėginti jį iškelti. Kad grįžus, neparsineštumėte darbo namo, reiktų pamėgint atrasti veiklų, kurios būtų nesusijusios su darbu, padėtų atsipalaiduoti, nukreipti mintis, tad būtų tikslinga pagalvoti apie hobius, pomėgius, kurie džiugina, praturtina laisvalaikį. Suprantu, kad kai emociškai labai sunku, gali atrodyti, kad toks darbas ne Jums, bet juk yra pirminės priežastys dėl ko pasirinkote tokį darbą. Apie ką tai yra Jums? Normalu ir nusivilti savo pasirinkimu, kai pasimatuojame specialybę, darbą, ir suprantame, kad tai yra toli nuo mūsų pirminio įsivaizdavimo, darbas, darbo vieta ne visada atitinka mūsų poreikius. Čia kaip ir renkantis drabužį, ant pakabos atrodo vienaip, o pasimatavus, - gali visiškai netikti. Reiktų įsiklausimo į savo vidų, Jūs geriausiai žinote koks tinkamiausias pašaukimas darbui Jums yra, ir ar sutampa Jūsų kaip asmens savybės ir profesijai, darbui reikalingos savybės. Profesija, darbas turėtų būti Jums įdomus ir teikti prasmę, savirealizaciją. Kad žinotumėte ko norite, ir kas teikia prasmę, turite gerai pažinti save, savo poreikius, norus. Labai svarbu susidomėjimas veikla, nes gebėjimai, įgūdžiai ateina su laiku veikloje, bet jei bus neįdomu ir nematysite tame prasmės, negausite iš to savo kaip asmenybės pilnos realizacijos, malonumo. Galbūt apsispręsti padėtų jei pasvertumėte visus už ir prieš? Taip pat, jei iškeltumėte sau klausimą: jei galėtumėte negalvoti apie pinigus, uždarbį, kokį darbą rinktumėtės, koks būtų Jūsų pasirinkimas?
Taip pat, norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kad gal ne darbo sritis yra ne Jums, o gal konkreti darbovietė neatitinka Jūsų poreikių, lūkesčių?
Galbūt pokalbis su psichologu padėtų aiškiau susidėlioti mintis, rasti tinkamą sprendimą? - jei jaučiate poreikį, drąsiai kreipkitės pagalbos, nelikite viena.
Linkiu Jums stiprybės ir vidinių resursų kelyje, Ingrida