Sveiki. Ačiū, kad rašote.
Savo laiške minite, jog sunku atsisveikinti su artimaisiais. Manau, kad tame yra gilesnės priežastys ir būtų naudinga su psichologo pagalba jas paanalizuoti. Į įvairias situacijas, taip pat išsiskyrimą/atsisveikinimą kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, nes mes visi esam labai individualūs ir skirtingi. Įdomu būtų sužinoti, kada pastebėjote, kad sunku atsisveikinti su artimaisiais, ar taip buvo ir anksčiau? Galbūt tokią patirtį atsinešėte iš vaikystės. O galbūt tiesiog esate jautrus žmogus ir tiesiog reaguojate kaip reaguojate.
Taip pat svarbu, ar taip jaučiatės tik atsisveikinimo momentu, ar išgyvenate ilgesį ilgesnį laiką?
Iš Jūsų trumpučio laiško sunku geriau Jūs pažinti, ir suprasti situaciją visapusiškai, tad kaip minėjau - pokalbis su psichologu būtų naudingas ir galėtų atnešti aiškesnį supratimą.
Tai, kad atsisveikinti sunku, gali rodyti ir tai, kad esate stipriai prisirišusi prie žmonių, Jums jie svarbūs, reikšmingi. Ir, žinoma, natūralu, kad atsisveikinimo metu, jei žinote, kad ilgesnį laiką nepasimatysite - atsiranda emocijos, ašaros.
Rašote, kad negalite savęs suvaldyti - pirmiausiai, nevaldykite savęs, leiskite ir priimkite tas emocijos kurios kyla, nes kuo labiau bandysite save valdyti, tuo stipriau jos pasireikš. Priimkite save visokią, tokią kokią esate, su visomis emocijomis, jausmais, - tai daro Jūs žmogiška ir žmogumi. :)
Taip pat svarbu mokėti būti ir vienai, turėti užsiėmimų, patinkančių veiklų, pomėgių, - (knygų skaitymas, rankdarbiai, piešimas, tapymas, siuvimas ar pan.) nes kai nebijosite būti pati su savimi, su savimi pačia bus labai gera,- galbūt po truputį lengvės ir atsisveikinimai su kitais. Galima mėgautis akimirkomis su kitais žmonėmis, bet nepamirškite, kad daugiausiai laiko teks praleisti su pačia savimi. Kartais taip nutinka, kad žmonės ateina ir išeina iš mūsų gyvenimo (trumpam, ar visam laikui) - bet pats svarbiausias žmogus, kuris liks visada - esate Jūs pati. :)
Ir nesikeiskite, Jūs tokia vienintelė ir nepakartojama!
Linkėdama savęs priėmimo, meilės sau ir ramybės širdyje, Ingrida