Sveiki,
iš tavo laiško jaučiu, kad tavo ir mamos santykiai visada buvo labai artimi ir šilti. Ir dabar dar vis Jūs su Ja pasišnekate, dalinatės savo gyvenimu ir įvykiais. Suprantu, ad Jums svarbu palaikyti su mama artimus santykius, bet tai Jums pradėjo kenkti. Oficialiai suaugusiais tampame sulaukę 18 metų, tačiau iš tiesų suaugame tada, kai savo gyvenimą kuriame patys ir prisiimame klaidų ar nuklydimų pasekmes. Iš tiesų, svarbu ir tai, kad tėvų ir vaikų santykiai taptų suaugusių žmonių santykiais. Kiek artimai turi bendrauti suaugę žmonės, kad vienas su kitu jaustųsi gerai, labai individualus dalykas. Vieniems reikia didesnės distancijos, kitiems - mažesnės. Mamos pritarimas ar patarimas yra labai svarbus, bet suaugus tenka išmokti gyventi, remiantis savo nuovoka. Jūsų santykiai labai priklauso nuo Jūsų paties elgesio. Tikriausiai tik Jūs pats nujaučiate, kas Jums yra geriausiai. Jei Jūsų mama is dar kišasi į Jūsų gyvenimą, nustokite tikėtis, jog ji pasikeis. ei norit pokyčio, teks pasikeisti pačiam. Tėvai, pas kuriuos augote, padėjo Jums augti tiek kiek užaugote, dabar laikas augti pačiam. Dabar laikas kurti kitus santykius - su savo žmona, kalbėtis su ja, tartis su ja. O mama gali žinoti, tiek kiek jai pakaks žinoti. Jūs turite mamai pasakyti, kad Jums tai nepatinka, kaip ji elgiasi, ir kad Jūs nesiruošiate dalintis savo mintimis, gyvenimo įvykiais, jei ji taip elgiasi. Jūs abu suaugę žmonės ir turit teisę į savo privatumą. Ir nebūtinai, tai turi patikti Jūsų mamai, bet Jūs jau nebe vaikas, už kurį yra atsakinga Jūsų mama, Jūs esate suaugęs, ir priimate pats sprendimus ir atsakomybę. Tik reikia nebijoti apie tai kalbėtis, tai irgi yra suaugusio žmogaus požymis, o ne atsiriboti, ir pabėgti iš situacijos. Jums nebūtina teisintis, nebūtina aiškintis, Jūs neturite jaustis kaltu, dėl to, kad nenorite visko aptarti su savo mama. Man atrodo, Jūs dabar turite su kuo pasikalbėti, su kuo aptrati ir priimti sprendimus. Kartais suaugusiems vaikams reikia net fizižkai atitolti nuo tėvų, kad jie nepasiektų jų taip lengvai, ir paleistų. Bet aš manau, Jūs jau norite būti suaugusiu vaiku, ir elgtis bei turėti santykius su savo mama kaip su suagusiu žmogumi.
To Jums ir linkiu. Nebijoti kalbėtis ir pasakyti, kaip Jūs jaučiatės santykyje su savo mama, ir ko Jūs norite, kad galėtumėte normaliai bendrauti. O tada jau Jūsų mamos pasirinkimas, kaip ji norės elgtis.
Linkiu Jums stiprybės ir artumo su savo žmona, visa tai išgyvenant.
Sigita