Esu su vaikinu jau keletą metų per kuriuos buvo visko (pvz., ir seksualinė prievarta, ir išdavystė, ir išnaudojimas (kai aš kuopiu namus, gaminu valgyti, o jis neturėdamas nuotaikos ir noro laiką leidžia prie kompiuterio (pvz., visą dieną), ir jo šeimos pasmerkimas (kad paprasčiausiai esu per prasta jų šeimai)). Anksčiau vis atleisdavau, matydavau labai daug teigiamų jų savybių ir jaučiau, kad myliu. Tačiau viskas pasikeitė, kai vasara susipykome ir trumpam išsiskyrėme, anot jo, dėl mano kaltės, nors paprasčiausiai nesusikalbėjome žinutėmis ir jis neteisingai mane suprato (bendraujame per atstumą, nes ir gyvename atskirai, ir jis yra kariškis). Išsiskyrę buvome savaitę, per tą savaitę jis į mano žinutes, skambučius neatsakė, taip pat išdavė mane (tai sužinojau tik po kelių mėnesių, kai pasielgiau šlykščiai ir patikrinau jo telefoną, kadangi turėjau įtarimų, kad jis man kažko nepasako). Nežinau. Nuo to laiko aš jį menkinu ir žeminu, kitiems pasakodama apie mudviejų santykius visada jį pašiepiu (tai mane pačią labai liūdina, nes tai rodo, kad nebegerbiu jo), jis man seksualiai nebepatrauklus, o ir ateities kartu paprasčiausiai nebematau (dėl mano priekabių, anot jo, jis taip pat nebenori gyventi su manimi). Tikiu, kad galbūt tai krizė, kurią reikia įveikti, o galbūt paprasčiausiai perdegiau, nes nepaisant pastangų kiekvieną nuodėmę atleisti, šie santykiai tikrai nėra tie, kuriuos reikėtų palaikyti investuojant laiko ir pastangų? Jaučiuosi pasimetusi, tokia vidinė sumaištis kelia daug įtampos, kuri pasireiškia pažemėjusia nuotaika, pykčio proveržiais ir nenoru ką nors daryti savo gyvenime.