Man septyniolika metu. Netekau mamos prieš porą mėnesių, labai daug dalykų nuo mažens darau pati. Esu labai stipri dvasiškai. Ir nerimauju dėl vieno dalyko - dėl santykiu.. Aš pripratusi labai viską daryti pati. Kai yra sunku, išsilieju menuose, kai yra blogai, rašau dienoraštį, kai reikia priimti sprendimus, priimu. Daug kas jau turėjo iš draugų santykius, o aš ne. Dėl to per daug gal ir nepergyvenu, nes visgi nenoriu būti su kažkuo, kas man nepatinka, kas man nesimpatizuoja. Bet yra dar toks dalykas, kad man septyniolika, o aš jaučiuosi vyresne (dėl gyvenimo pergyvenimų). Pergyvenu dėl būsimųjų santykiu, nes nežinau, ar galėsiu jam būti atvira iki galo, ar galėsiu leisti jam būti vyru... Pergyvenu, ar išvis rasiu žmogų, stipresni už mane dvasiškai. Dabar tai atrodo neįvykdoma misija. Tikrai. Daug yra šalia vaikinų, gerų, na bet aš esu 100 kartu stipresne. O taip norėčiau rasti savo žmogų, kuris suprastu, padėtų, priimtu sprendimus ir būtų vyru, o ne berniuku... Yra sunku, kaip turėjau jau daug visokiu pergyvenimu, ir dėl to negaliu būti kaip septyniolikos metu mergaitė..tiesiog nemoku, tiesiog neaktualu atrodo.