Turiu 2m.jaunesnę sesę. Santykiai su ja blogi. Kai buvome mažos sutardavome, tačiau vėliau santykiai vis labiau prastėjo. Atrodo, kad ji mane viskuo kaltina. Kas jai nesiseka- dėl mano kaltės, ko ji neturi- dėl mano kaltės. Ji kartais kaip ir stengiasi gražiai elgtis, mokykloj ir pan., tačiau kai artimas kontaktas (namie) - visai blogai. Aš norėčiau turėti geresnius santykius ir norėčiau sutarti (ji mano, kad mano intencijos kitos). Dar labai jaučiu, jog ji ir save niekina, tarsi laiko save nieko verta. Suprantu, jog šioj vietoj galėčiau ir aš morališkai palaikyti, bet su ja man tai lyg per daug intymu, aš tiesiog nepajegiu. Tai pat aš jai esu sakius (dažniausiai besipykstant), kad aš noriu žinoti, kodėl būtent ji pyksta, konkretumą dėl ko manęs taip "nekenčia". Atsakymai būna nekonkretūs, tokie kaip " aš daug kartų sakiau " ir pan. Niekada nesileidžia į tikrą pokalbį t.y. nenori gilintis ir suprast problemą. Galbūt verta paminėti, kad nesu vienintelė jos sesė. Taigi kokiu būdu bandyti tai išspręsti? Ir apskritai kaip/ar tokiam žmogui pasiūlyti psichologo pagalbą?