Šiandien vis daugiau žmonių turi polinkį save laikyti svarbiu arba svarbiausiu, siekia tik geriausių paslaugų, nori turėti gražiausią šeimą, prabangiausią automobilį, sąskaitoje daugiau pinigų negu kaimynas... Girdimos tokios frazės kaip: „ar man užteks?“, „man nesvarbu“, „man nerūpi“, „koks skirtumas, kaip jis jaučiasi“, „kad tik man būtų gerai...“ verčia susimąstyti ir paklausti savęs, ar iš tiesų esu svarbesnis už kitus? Kokią teisę turiu gauti daugiau nei kitas? Kokią įtaką rūpinimasis tik savo poreikiais daro mūsų savijautai? Kaip išmokti gyventi pastebint ir kitus? Į šiuos klausimus ir bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

Koks lengvas paukščio skrydis...Tikriausiai panašiai skrenda mūsų sielos, kada yra įkvėptos, džiugios, kupinos palaimos, kada jomis yra tinkamai pasirūpinta... O kas nutinka tuo atveju, kai siela nebegali skristi, kai didžiąją gyvenimo dalį  ji stengiasi, bet negali išskleisti sparnų? Šioje vietoje didesnį dėmesį skirsime autentiškumo ir prieraišumo stokai, iš kur ir kyla trauma.

Žmogus – socialinė būtybė, ieškanti paramos, supratimo ir siekianti priklausyti bendruomenei, būti visuomenės dalimi. Priklausymas bendruomenei kaip ir prieraišumas yra vieni svarbiausių žmogaus poreikių, užtikrinantys žmogaus išlikimą bei gyvenimo kokybę. Dar besiformuojanti nauja gyvybė turi išreikštą stiprų prieraišumo poreikį, kuris išlieka viso gyvenimo metu. Tikriausiai nuo to, kokią ankstyvojo prieraišumo patirtį turėjo asmuo, priklauso ir tolesnių jo santykių kokybė, eiga ir net psichinė sveikata.  

Tikriausiai ne vienas iš mūsų esame girdėję apie garsiąją A. Maslow poreikių piramidę. Ši piramidė puikiai atskleidžia poreikių hierarchiją mūsų, žmonių, gyvenime. Pabandykime ją prisiminti. Piramidės apačioje yra išsidėstę fiziologiniai poreikiai, tokie kaip maitinimasis, miegas, homeostazės organizme palaikymas ir t.t. Viršuje fiziologinių poreikių rikiuojasi saugumo poreikiai. Tai saugumas, apimantis sveikatą, darbą, turtą, šeimą. Virš saugumo poreikių galime rasti meilės ir priklausymo poreikius. Tai yra draugystė, šeima, seksualinis intymumas. Po šių poreikių reiškiasi pagarbos t.y., savigarbos, pasitikėjimo savimi, pagarbos, gaunamos iš kitų poreikis. Na o aukščiausia vieta atitenka savirealizacijos poreikiui – kūrybiškumui, savo gebėjimų įprasminimui, talentų išraiškai. Galima net pasiklysti tokioje poreikių gausoje, o kur dar spėti suvokti, kuris iš poreikių yra patenkintas, o kuris ne? Visgi galime likti ramūs: mūsų organizmas – protinga sistema, žinanti ir suprantanti, ko mums labiausiai reikia. Ir jei nors vienas poreikis, pradedant nuo fiziologinių ir baigiant savirealizacijos poreikiu, nebus patenkintas, mes tikriausiai tai greitai pajusime.

Pandemijos pradžioje Sveikatos sistema susidūrė su paslaugų teikimo sunkumais ir personalo trūkumu. Tačiau, ne ji viena. Kiek galėdama Švietimo sistema bandė išsilaikyti ir pamokas vykdyti įprastu režimu. Buvo greitai pereita prie nuotolinio darbo pagal galimybes. Vis dėlto, antrasis karantinas kiek ryškiau atskleidė kylančią vaikų motyvacijos problemą nuotolinio mokymosi atžvilgiu. Pavyzdžių, kaip vaikai mato, reaguoja į nuotolinį mokymąsi (bei kaip sukčiauja), galima pamatyti šiuo metu populiarioje platformoje „Tik Tok“. Pavyzdžiui, vaikai filmuoja, kaip specialiai atsijungia nuo wifi ryšio, o mokytoją informuoja, kad netikėtai dingo internetas. Tai leidžia spėti, kad vaikams, kuriems mokymosi procesas buvo sunkus dar prieš pandemiją, dabartiniu laikotarpiu gali tapti tik dar opesne problema.

Šiuo metu nepaprastai daug dėmesio skiriama psichologinėms traumoms ir jų padariniams. Stengiamasi išskirti ir pateikti trauminių įvykių pavyzdžius, simptomatiką, geriau supažindinti su procesu, kuris tuo metu vyksta smegenyse. Priklausomai nuo patirtos psichologinės traumos stiprumo ir pobūdžio, priklauso ir koks gydymas bus taikomas. Šiame straipsnyje daugiau dėmesio skirsime susipažinimui su trauma ir potrauminio streso sutrikimu.

Istorija jau vien savo pavadinimu prasideda paradoksu. Perskaičius, iš karto iškyla klausimas: kaip tai dailininkas negali piešti? Juk jis dailininkas. Dailininkai piešia, tapo, lipdo, raižo... Tam, ką jie daro, tiesiog nėra galo. Bet ši istorija kitokia. Šios istorijos dailininkas dabar yra tokiame etape, kad piešti nebegali. Istorija parašyta remiantis tikrais faktais. Veikėjo vardas ir kai kurios detalės yra pakeistos.

Akivaizdu, jog gebėjimas skaityti ir gyvybiškai būtinas Jūsų vaikui mokantis, kadangi be skaitymo vaikai negalės suprasti vadovėlių. Jei į skaitymą žiūrima kaip į namų ruošą, dauguma vaikų pabėga nuo knygų visam gyvenimui, nebent mokytojai ar tėvai paskatina juos skaityti ir pristato jiems neakademinę jaudinančią literatūrą.

Dažnai mūsų protas būna apkrautas bereikalingomis mintimis, kurių – ištisa begalybė. Pripažinkim, tai išties gali varginti. Taip norėtųsi paimti ir bent minutėlei kitai išjungti visą šį galvoje dirbantį mechanizmą – akimirkai atsijungti ir pailsėti. Visgi net užmerkus akis ir bandant atsipūsti minčių srautas pasipila dar didesne jėga tarsi koks nesibaigiantis vandens tekėjimas. O ką jau kalbėti apie tai, jog kiekvienos atliekamos veiklos metu būname lyg išskridę – mintis veja mintį, o mes taip ir nepastebime, kaip pavalgėme, atsidūrėme visai kitoje vietoje ar staiga netikėtai užbaigėme darbus.

Gyvenime norime daug įvairiausių dalykų, turime skirtingų svajonių, siekiame laimės, meilės ir džiaugsmo, tačiau vis susiduriame su nematoma siena, su kažkokiais trukdžiais, neleidžiančiais išlaisvėti ir pajusti tuos tyrus jausmus savy. Taip pamažu vis kyla įtampa, mums nepavyksta, nors ir bandome kaskart vėl iš naujo, tačiau atrodo, kad kovotume su vėjo malūnais, nes kiek stengiamės, kiek svajojame, galvojame, kalbame ir darome –  atrodo, vis kažko negana, vis ta laimė žengia priešais mus, vis tas džiaugsmas keliais ėjimais toliau mūsų. Atrodo, belieka tik rankas nuleisti…