Šeima – ramybės uostas, užuovėja užklupus netikėtumams ir išbandymams, saugus prieglobstis ir atrama prireikus. Visgi remdamiesi savo, o galbūt ir kitų žmonių patirtimis galime pradėti abejoti, svarstyti ir diskutuoti, ar iš tikrųjų šeima visada yra toks ramstis, kurio reikia vaikams? Ar iš tikrųjų šeimoje vaikas jaučiasi saugus ir jo poreikiai patenkinami? Ar konkurencija šeimoje - įprastas ir pateisinamas reiškinys, ar visgi tai - vaiko poreikių nepatenkinimo išraiška? O gal konkurencija mus užgrūdina ir padeda patenkinti poreikius? Į šiuos ir kitus klausimus bandysime atsakyti šiame straipsnyje.

„Vaiko siela yra tokia pat komplikuota kaip ir mūsų ir yra pilna prieštaravimų. Mokytojas, kuris, užuot vertęs, išlaisvina, kuris ne tempia, bet kelia, ne spaudžia, bet formuoja, ne liepia, bet moko, ne reikalauja, bet klausia, kartu su vaiku išgyvens daugybę įkvepiančių akimirkų ir turės daug galimybių stebėti per ašarų šydą, kovą tarp gėrio ir blogio jėgų jo širdyje ir pamatyti, kaip laimės šviesos angelas.“ Šiuos žodžius galime rasti lenkų pedagogo, gydytojo ir rašytojo Janušo Korčako knygoje „Kaip mylėti vaiką“. Kaip taikliai šis rašytojas apibūdina vaiko sielą, kuriai reikia rūpesčio, dėmesio, supratimo, išlaisvinimo, padrąsinimo, patarimo...Ir kaip pasisekė tam, kuris pasiryžo prisidėti prie vaiko sielos brandos ugdymo ir stebėti vaiko augimą bei pokyčius. Pasisekė ir vaikui, atradusiam saugų prieglobstį ir ramią buveinę augimui ir vystymuisi.

Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas (toliau minimas kaip angl. ADHD) yra neurologinis sutrikimas, kuriam būdingi dėmesio išlaikymo sunkumai, neatidumas, užmaršumas, atidėliojimas, emociniai protrūkiai, impulsyvumas. Sutrikimo simptomai dažniausiai pasireiškia vaikystėje, todėl sutrikimas diagnozuojamas ganėtinai anksti. Tad apibendrinus, galima teigti, kad vaikai turintys ADHD pasižymi emociniais ir elgesio sunkumais.