Kodėl mes bijome?

Baimė - tai natūrali mūsų reakcija į suvokiamą grėsmę ar stresorių. Analizuojant baimės suvokimą evoliucine prasme, tai yra elementarus mūsų išgyvenimo inkstinktas, kuris gali padėti numatyti pavojų ir taip apsaugoti. Kuomet mus apima baimė, mes galime pasrinkti reakciją į ją: ar jaučiama baimė mus sustingdys ir sunaikins, ar tai iš ties mus aktyvins, skatins kovoti ir tokiu būdu sustiprins. Vis tik, sakoma, kas mūsų nenužudo - padaro stipresniais. Tačiau sunku paneigti savo išgyvenamas emocijas, kuomet turime tam tikras specifines baimes, kurių net ir didžiausi proto ištekliai bei saviįtaiga nenumalšina.Amerikos psichiatrų asociacijos duomenimis, fobijos (nekontroliuojamas ir liguistas baimės jausmas) vargina maždaug nuo 10% iki 13% gyventojų.

Nors valgymo sutrikimus, kai drastiškai badaujama, vemiama, atsisakoma maisto, jis slepiamas ar išmetamas ir t. t., gali sukelti taip pat žiniasklaidos keliamas spaudimas dėl išvaizdos (daugiau apie žiniasklaidos įtaką išvaizdos vertinimui ČIA), tačiau kartais juos sukelia įvairūs išgyvenimai, tokie kaip liūdna nuotaika, stresas, nerimas, nesaugumo ar kontrolės praradimo jausmai, taip pat įvairios baimės. Tokiais atvejais maistas valgomas dideliais kiekiais, nors vėliau tai būna palydėta įvairiausių slogių jausmų (o kartais ir siekio „išvalyti“ organizmą vemiant). Tokiu būdu susikuriamas paradoksas – „valgau, kad jausčiausi geriau, tačiau po to taip nesijaučiu“.  Žinoma, emocinį valgymą gali lydėti ir pozityvios emocijos, tačiau dabar – ne apie tai. Kodėl ir kaip to išvengti?

Profesijos pasirinkimas nėra vienkartinė užduotis. Tai greičiau procesas, kuris tęsiasi visą gyvenimą. Jau ne vienerius metus konsultuoju vaikus ir jų tėvus profesijos pasirinkimo, pašaukimo atradimo ir kitais su karjera susijusiais klausimais. Šio darbo patirtis kartu su FITIN komanda padėjo sukurti karjeros pasirinkimo žingsnių modelį FIT4 („Rask savo kelią“).

„Stresas nėra tai, kas mums nutinka. Stresas yra mūsų reakcija, kurią mes galime keisti“ (Maureen Killoran)

Daugeliui žmonių šventinis Kalėdų bei Naujųjų metų periodas asocijuojasi su šiltais prisiminimais, linksmybėmis, maloniomis akimirkomis su šeima bei skaniais patiekalais. Paradoksalu, tačiau vis tik artėjant šventėms kai kurie iš mūsų gali kartu jausti ir vidinį jaudulį, nerimą ar netgi paniką. Stresas šiuo atveu gali kilti dėl skubėjimo bei sunkumų planuojant šventes, kai stengiamės pradžiuginti savo artimuosius ir sukurti jaukią šventinę namų aplinką, kas skatina daugiau nerimauti ir finansiškai išlaidauti. O kur dar nuolatinis skubėjimas ir geriausių dovanų artimiesiems ieškojimas prekybos centruose paskutinėmis savaitėmis ar dienomis prieš šventes...

Protiniais ginklais žmonės naudojasi visur – rinkodaroje ir pardavimuose, politikoje ir mūsų asmeniniuose gyvenimuose. Pasitelkdami klaidingą argumentaciją jie įperša mums įsitikinimą, jog privalome galvoti taip, o ne kitaip. Tačiau ar galėtume paneigti, jog niekada nedarome to paties? Kažin. Kaip atpažinti manipuliavimą bei kaip elgtis, kai jumis manipuliuojama?

Ar fizinis aktyvumas didina laimės jausmą?

Anot anglų filosofo ir pedagogo D. Locko, „Sveika siela sveikame kūne - štai trumpas, bet pilnas laimės būsenos šiame pasaulyje aprašymas.“ Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog žmogus būna laimingas, kuomet jo psichologinis bei vidinis pasaulis (gr. psyche „siela“) egzistuoja sveikame kūne. Pagal graikų filosofą Aristotelį, kūnas yra įrankis sielai ugdyti. Šiuo atveju, kyla natūralus klausimas, ar fizinis aktyvumas bei sportas didina laimės jausmą?

Jokia romantinė draugystė nėra, negali ir neturėtų būti tobula. Smulkūs nesutarimai gali vykti nors ir kasdien, tačiau jie toli gražu nereiškia, jog tokia draugystė pasmerkta žlugti. Ir atvirkščiai – išdidūs, jog „niekada“ nėra susipykę, partneriai gali net nenujausti, kaip greitai jie artėja prie idealizuojamų santykių pabaigos, mat vienam iš jų baigsis kantrybė. Tad šį kartą pateikiame keturis svarbius klausimus, kurie leidžia įvertinti, kiek tvari jūsų draugystė.

Gyvenime būna visokių dienų: ir nuostabių, priverčiančių šokinėti iš džiaugsmo, ir kupinų sunkumų, iššūkių, kurie itin sekina. Įprastai sėkmingomis dienomis mes būname pakilios nuotaikos ir jaučiamės gerai, tačiau susidūrus su iššūkiais reakcijų skirtumai būna ryškesni: vieną asmenį sunkumai tik dar labiau motyvuoja, o kitas, vos iškilus menkiausiai kliūčiai, puola į neviltį ir keiksnoja viską iš eilės. Kita vertus, galime matyti daug iškilių ir sėkmingų žmonių, kurie į pasaulį žvelgia itin pozityviai, nepriklausomai nuo to, ar jų gyvenime ryškiai šviečia saulė, ar siaučia didžiausia audra ir uraganas.

Turbūt dauguma mūsų, išgirdę žodį „depresija“, mintyse įsivaizduoja nepaprastai liūdną ir prislėgtą asmenį, kuris visą dieną neišlipa iš lovos ir save izoliuoja nuo draugų ir šeimos. Tai yra stereotipinis ir, iš tiesų, neretai pasitaikantis sunkios depresijos veidas. Žmonės retai pagalvoja, kad ir sėkmingieji, iš pažiūros viską turintieji gali sirgti šia liga. Tačiau depresija turi daug veidų ir daug vardų, o vienas jų – „distimija“.

Gebėjimas įsiklausyti į žmogaus reiškiamas mintis, įsijausti į jo pasakojimą, pabūti jo vietoje, išgyventi įvykius kalbančiojo akimis yra tai, ko mes tikimės iš kitų, kai kalbame apie save, apie savo reikšmingus gyvenimo įvykius, jausmus ar problemas. Juk labai yra smagu, kai jautiesi suprastas. Atrodo, jog kartais net nereikia jokio patarimo ar išmintingų žodžių, tiesiog norisi būti suprastam, išklausytam, priimtam toks koks esi su visais rūpesčiais ir baimėmis. Psichologas Carl Rogers yra pasakęs, kad aktyvus ar gilus klausymas yra kiekvieno sveiko santykio pagrindas. Tai taip pat yra vienas veiksmingiausių būdų asmenybei augti ir keistis.