(Ne)saugus prieraišumas - kas už to slypi?

Prieraišumas Prieraišumas pixabay. Free-Photos

Žmogus – socialinė būtybė, ieškanti paramos, supratimo ir siekianti priklausyti bendruomenei, būti visuomenės dalimi. Priklausymas bendruomenei kaip ir prieraišumas yra vieni svarbiausių žmogaus poreikių, užtikrinantys žmogaus išlikimą bei gyvenimo kokybę. Dar besiformuojanti nauja gyvybė turi išreikštą stiprų prieraišumo poreikį, kuris išlieka viso gyvenimo metu. Tikriausiai nuo to, kokią ankstyvojo prieraišumo patirtį turėjo asmuo, priklauso ir tolesnių jo santykių kokybė, eiga ir net psichinė sveikata.  

 Prieraišumo formavimasis

Žvelgiant į žmogaus vystymąsi, vienas pirmųjų psichosocialinės raidos etapų yra saugumo/nesaugumo santykiuose susiformavimas kūdikystės metais. Tuo metu vaikas išreiškia prieraišumą vienam iš artimų žmonių, kuris geba geriausiai patenkinti jo poreikius. Jei tokie vaiko poreikiai kaip maitinimasis, saugumas, prisilietimai, buvimas šalia yra patenkinami, kūdikis įgyja pamatinį pasitikėjimo jausmą ir suformuoja saugų prieraišumą. Priešingu atveju – formuojasi nesaugus prieraišumas.

Bowlby (1969) – prieraišumo teorijos pradininkas, pirmasis pradėjęs kalbėti apie prieraišumo svarbą ir vertę žmogaus gyvenime. Mokslininkas teigė, kad prieraišumas yra labai svarbus ir būtinas žmogaus išgyvenimui. Pasak jo, kūdikis yra tarsi užprogramuotas prisirišti prie artimo žmogaus (dažniausiai tai būna mama) tam, kad patenkintų gyvybiškai svarbius poreikius ir išgyventų. Artumo ieškojimas yra instinktyvus ir gali būti sukeltas tokių neigiamų išgyvenimų kaip atsiskyrimas, nesaugumas, baimė. Pavyzdžiui, patyręs baimę vaikas ieško artimo žmogaus ir emociją gali išreikšti verkimu, pasipriešinimu, pykčiu, bejėgiškumu. Jei yra atsiliepiama į šias vaiko reakcijas, t. y. skiriamas dėmesys, paguoda ir nuraminimas, vaikas jaučiasi saugus, mylimas, reiškia teigiamas emocijas.

Priešingu atveju, kai vaikas nesulaukia atsako į savo reakcijas, formuojasi nesaugumas, baimė, gali būti patiriamas nepasitenkinimas. Taip susiformuoja pamatinis nepasitikėjimas pasauliu. Pavyzdžiui, jei vaikas nesulaukia tinkamo atsako iš savo globėjų, auklėjimas yra griežtas, o tėvų elgesys – nerimastingas, vaikas gali nebesitikėti, kad jo poreikiai bus patenkinti ir atsiriboti nuo tėvų į juos nereaguodamas (nesaugus vengiantis prieraišumas) arba į tėvus reaguodamas neigiamai, t. y. verksmu, nerimastingumu, pykčiu ir agresija (nesaugus dvilypis prieraišumas). Tai galėtų atspindėti situacija, kurios metu vaikas, išreiškęs neigiamą emociją, pavyzdžiui, liūdesį, yra baudžiamas, t.y. tėvų apšaukiamas ir atstumiamas. Ilgainiui toks vaikas įpranta slėpti neigiamas emocijas, nes žino, kad už tai bus nubaustas. Toks negalėjimas išreikšti neigiamų jausmų (pyktis, liūdesys, nerimas, baimė) gali paskatinti ne tik nesaugaus prieraišumo, bet ir kitų emocinių problemų išsivystymą.

Be to, tokių vaikų tėvai savo atžaloms skiria per mažai dėmesio, retai būna kartu, o dar rečiau užsiima bendra veikla. Tėvų kritika, skirta vaikams, ne visuomet išsakoma ramiu ir palaikančiu tonu, priešingai, tėvai kritikuoja pasitelkdami neigiamas emocijas. Be to, tėvai gali išreikšti neigiamas emocijas vaikams, norėdami pasijusti geriau, ir net nesusimąstydami apie vaikų reakcijas ir jausmus.

Prieraišumas ir temperamentas

Visgi atlikti moksliniai tyrimai atskleidžia, kad ne vien tėvų atsakas į vaiko poreikius formuoja (ne)saugų prieraišumą. Mokslininkai J. Belsky ir M. Rovine teigia, kad vaiko prieraišumo tipas priklauso tiek nuo prigimtinio vaiko temperamento (charakterio), tiek nuo tėvų jautrumo vaiko poreikiams. Pavyzdžiui, nesaugų dvilypį prieraišumo tipą gali suformuoti tiek „sunkus“ (užsispyręs, sunkiai prisitaikantis, negatyvus) vaiko charakteris, tiek tėvų nejautrumas vaikui. Pavyzdžiui, nereguliari vaiko mityba, jautrus miegas, naujų situacijų baimė, gali sukelti neigiamas reakcijas tėvams ir jie gali atsisakyti patenkinti vaiko poreikius. Visgi pabrėžiama, jog kantrus ir nuoseklus tėvų elgesys su vaiku, gali prisidėti prie saugaus prieraišumo tipo vystymosi net ir „sunkaus“ vaiko charakterio atveju.

(Ne)saugaus prieraišumo pasekmės

 Pasvarstykime apie savo dabartinius santykius su žmonėmis. Kokie jie? Galbūt pavyks rasti papildančią, saugumą ir džiaugsmą teikiančią bendrystę, kuri natūraliai susiformavo gyvenimo eigoje. Visgi yra žmonių, kurių dabartiniai santykiai jų pačių netenkina. Paprastai tokiems žmonėms sunku užmegzti artimą santykį ir išbūti jame arba galimai jie tokio santykio vengia. Visa tai atskleidžia nesaugų vengiantį prieraišumą, besireiškiantį suaugusiojo amžiuje.

Kita žmonių grupė, siekianti artimo santykio, jo norinti, tačiau nuolat patirianti nerimą ir baimę dėl to, kad kitas žmogus gali jį atstumti ir neatreaguoti tokia pačia meile, patiria nesaugų dvilypį prieraišumą. Paprastai toks nerimastingumas paliečia ne tik asmeninius santykius, bet ir kitas gyvenimo sritis, taigi galima kalbėti apie nerimastingos asmenybės susiformavimą.

 Mokslininkai atranda ryšius tarp saugaus/nesaugaus prieraišumo ir tokių asmens savybių kaip depresiškumas ir nerimastingumas. Jei žmogus  santykyje su kitu asmeniu patiria daug nerimo ir vengimo, tai yra nerimastingesnis, depresiškesnis.  Tuo tarpu asmuo, saugiai prisirišęs prie kito asmens, išgyvena mažiau nerimo ir depresijos. Taigi galima daryti išvadą, kad nesaugus prieraišumas ne tik trukdo užmegzti kokybišką santykį su kitu asmeniu, bet ir skatina pasireikšti nerimą bei depresiją.

Mokslininkas J. E. Bettmannas (2006) mano, kad nesaugiai prieraišūs asmenys yra įsitikinę, jog aplinkiniai negali jiems padėti, jie yra nepatikimi, ir iš to kyla visos psichologinės problemos. Pavyzdžiui, mažas vaikas verkia, nes taip tikisi pakviesti tą, kuris patenkins jo saugumo poreikį. Tuo tarpu verkiantis suaugusysis nebesitiki paramos ir priėmimo iš kitų. Taigi užklupus sunkumams toks nesaugaus prieraišumo tipo asmuo turi įveikti juos vienas, o tai tampa dvigubu išbandymu. Štai kodėl pirmasis santykis su artimu žmogumi yra toks svarbus. Tai formuoja pasitikėjimą pasauliu, kuriuo asmuo vadovaujasi visą likusį gyvenimą.

Prieraišumas vėlesniuose amžiaus tarpsniuose

Bet jei vis dėlto esame tie, kurie patyrė nesaugų prieraišumą, ar įmanoma užmegzti jį vėlesniame amžiuje? Tikriausiai taip, tik reikia vienos sąlygos – saugaus santykio su kitu žmogumi. Juk nesunku suprasti, kad saugus, palaikantis, besąlygiškai priimantis ryšys su kitu asmeniu reikalingas bet kuriame amžiaus tarpsnyje. Ir nors pamatinis pasitikėjimas pasauliu ir jo saugumu susiformuoja vaikystėje, nereiškia, kad tai negali pasikeisti. Tuo labiau, kad kiekviename iš mūsų, nepaisant amžiaus, slypi vaikas, kuriam reikia saugaus prieraišumo. Taigi jautrus, mylintis ir rūpestingas santykis, kad ir su mažiau pažįstamu žmogumi, gali sukurti saugų prieraišumą ir atstoti ankstyvosios vaikystės patirtis. Pavyzdžiui, konsultacijos pas psichologą gali sukurti auginantį ir stiprinantį santykį, suteikiantį saugumą ir pasitikėjimą aplinkiniais, leidžiantį pasijusti geriau.

 

Literatūra

  1. https://www.simplypsychology.org/bowlby.html
  2. https://www.simplypsychology.org/mary-ainsworth.html
  3. https://sites.google.com/view/www-svelnitevyste-lt/t%C4%97vyst%C4%97s-psichologija
  4. Balsevičienė, B., Šinkariova, L.(2011). Suaugusiųjų prieraišumo prie partnerio sąsajos su emociniais sunkumais. Visuomenės sveikata, 2(53), 111-123.