Gyvenimas su trauma

Psichologinė trauma Psichologinė trauma geralt

Koks lengvas paukščio skrydis...Tikriausiai panašiai skrenda mūsų sielos, kada yra įkvėptos, džiugios, kupinos palaimos, kada jomis yra tinkamai pasirūpinta... O kas nutinka tuo atveju, kai siela nebegali skristi, kai didžiąją gyvenimo dalį  ji stengiasi, bet negali išskleisti sparnų? Šioje vietoje didesnį dėmesį skirsime autentiškumo ir prieraišumo stokai, iš kur ir kyla trauma.

Traumos šaknys

Graikų kalboje žodis trauma reiškia žaizdą, sužeidimą. Šiame apibrėžime apie traumą kalbama kaip apie fizinį organizmo pažeidimą (pavyzdžiui, šuns įkandimas, kojos lūžis ir pnš.), tačiau tai nėra vienintelis apibrėžimas, kuriuo gali būti apibūdinama trauma.

Trauma gali būti tiek fizinė, tiek psichologinė. Šioje vietoje galima paminėti, kad nemažas skaičius žmonių traumą asocijuoja su dalyvavimu kare, gamtos kataklizmų patyrimu (žemės drebėjimai, viesulai, ugnikalnių išsiveržimai). Tačiau trauminė patirtis taip pat gali atsirasti ir išgyvenant artimųjų netektis, patiriant prievartą (seksualinę, psichologinę, fizinę) ir kitus siaubą, baimę keliančius įvykius. Priešingai nei fizinė trauma, psichologinės traumos padariniai gali išlikti ir kūnui jau pagijus.

Šiame straipsnyje traumos sąvoka bus nagrinėjama iš psichologinės traumos apibrėžimo pozicijos, daugiau dėmesio skiriant autentiškumo ir traumos ryšiui nagrinėti.

 Žmonės gali būti sužeidžiami įvairiais būdais. Retai kada susimąstoma apie iš pirmo žvilgsnio atrodytų „nekaltus“ ir nereikšmingus veiksnius, tokius kaip autentiškumo (buvimas savimi, pagarba sau) nebuvimas bei prieraišumo stoka. Siekiant aiškumo, panagrinėkime vaikystės laikotarpį. Kartais, traumai atsirasti užtenka, kad vaikas nenorėtų būti savimi ir neturėtų su kuo pasikalbėti, pasidalinti savo patiriamais išgyvenimais. Pavyzdžiui, jei patyręs fizinį smurtą vaikas yra paliekamas vienas, su juo nesikalbama ir neaptariami patirti vaiko išgyvenimai, vaikas su savo patyrimais, t.y. emocijomis yra paliekamas vienas. Deja, vaikas nėra pajėgus susitvarkyti su savo emocijomis, suprasti to, kas įvyko, nes dar neturi streso įveikos įgūdžių ir yra pažeidžiamas. Dėl to dažnu atveju ne tiek pats traumuojantis įvykis, kiek vaiko palikimas su jo emocijomis ir išgyvenimais sukelia vaikui traumą. Tokioje situacijoje yra būtinas brandaus suaugusiojo įsikišimas ir pokalbis su vaiku padedant įveikti emocinius išgyvenimus. Nereikia pamiršti, kad pagalba įveikti sunkius išgyvenimus ir emocijas yra reikalinga ir suaugusiajam. Patyręs emociškai stiprų išgyvenimą žmogus, nepaisant jo amžiaus ir patirties, neturėtų būti paliekamas vienas.

Kalbant apie autentiškumo nebuvimą kaip traumuojantį veiksnį, tai reikėtų suprasti kaip savęs nepriėmimą, kuris gali paskatinti negalėjimą būti svarbiam ir naudingam visuomenėje, nors žmogus nori ir galėtų pasitarnauti kitiems. Tai galima laikyti ir nemeilės sau išraiška, kada norima būti kažkuo kitu tik ne savimi. Mažiems vaikams yra būdingas kito asmens, pvz.: suaugusiojo imitavimas, jo elgesio modeliavimas. Tai yra normalu. Normalumo ribos yra peržengiamos tuomet, kai vaikas arba suaugusysis nepriima savęs dėl tam tikrų savybių, patirčių ir deda pastangas, kad taptų kitu žmogumi tik ne savimi. Tai galima įsivaizduoti kaip vidinį kalėjimą, iš kurio patys sau neleidžiame ištrūkti. Situacija, kurios metu mergaitė nori būti kaip mama, t.y. atkartoja jos elgesį, pavyzdžiui virtuvėje, nėra riziką keliantis elgesys. Tačiau jei mergaitė imituoja mamą ar kitą žmogų kalbėdama, jog nenori būti savimi, išreiškia pasibjaurėjimą kai kuriomis savo savybėmis, tai gali būti rizikos veiksnys ne tik žemai savivertei atsirasti, bet ir prarasti autentiškumą, t.y. buvimą savimi.

Kalbant apie prieraišumo stoką kaip traumuojantį veiksnį, tai gali sukelti tėvų nedėmesingumas, kuomet tėvai yra pernelyg užsiėmę savo darbais ir neskiria vaikui pakankamai dėmesio. Atrodytų viskuo aprūpintas vaikas, tik ne tėvų dėmesiu, gali būti traumuojamas ir patirti traumos pasekmes visą gyvenimą. Jei vaikas nesulaukia dėmesio, kai nori ką nors pasakyti, papasakoti, pasidžiaugti, jis lieka vienas ir patiria atstūmimą iš pačių artimiausių žmonių. Nesuprasti vaiko jausmai, nepatenkinti saugumo, meilės, priklausymo poreikiai, prisiimta atsakomybė už tėvų emocijas psichologiškai sužaloja vaiką. Dar daugiau, santykio šeimoje nebuvimas, t.y. „susvetimėjimas“ tarp artimų žmonių: šiltų žodžių, apkabinimų ir padrąsinimo trūkumas taip pat gali sukelti traumą. 

Traumos pasekmės

Tikriausiai nenuostabu, kad trauma skirtingus žmones paveikia skirtingai, nes kiekvieno iš mūsų reakcija į stresorius yra skirtinga, be to, skiriasi ir nervų sistemos jautrumas. Vienas labiausiai paplitusių reiškinių, kurį galima laikyti traumos pasekme, tai - priklausomybės. Nesvarbu, kokio tipo jos būtų – valgymo, narkotikų, alkoholio, sekso ar rūkymo – visos jos gali rodyti, jog asmuo yra traumuotas. Manoma, jog priklausomybės – tai būdas prisitaikyti prie skausmą keliančio pasaulio, pajusti bent trumpalaikį malonumą, kuris padėtų išgyventi. Taigi už kiekvieno priklausomo elgesio gali slypėti didžiulis skausmas, su kuriuo asmuo nepajėgia išbūti. Tuo tarpu priklausomybė palengvina buvimą su skausmu. Ir tai tikriausiai nekelia pasipiktinimo, tik užuojautą – juk visi mes vengiame skausmo, jo nenorime ir dažnai elgiamės taip, kad jo nejaustume. Kalbant apie traumą patyrusį žmogų, skausmo čia yra dar daugiau. Taigi tik nuo mūsų požiūrio priklauso, kaip mes suvoksime priklausomą žmogų ir kaip su juo elgsimės.

Taip pat žinoma, kad trauma sukelia atsiskyrimą nuo savo išgyvenimų (emocijų vengimas, nežinojimas, kaip elgtis su emocijomis). Neretai asmuo, patyręs trauminį išgyvenimą, atsiriboja nuo tam tikrų emocijų arba jausdamas emocijas nemoka jų suvaldyti, neadekvačiai į jas reaguoja. Pavyzdžiui, traumuoto asmens atsakas į kito žmogaus verksmą gali būti pyktis ir pasibjaurėjimas, arba pastangos nustelbti neigiamas emocijas draudimu neverkti, neliūdėti. Tai nėra adekvati reakcija į verkimą. Veikiau, tai siekis neleisti kitam, tuo pačiu ir sau, patirti liūdesį, išgyventi silpnumą.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti keista ir nesuprantama, kodėl žmogus nepriima tam tikrų emocijų, patiria didžiulį diskomfortą išgyvendamas liūdesį, nerimą arba bijo pradėti verkti, nemoka nusiraminti... Negebėjimas priimti savo išgyvenimų ir juos suvaldyti taip pat susijęs su skausmu. Turėtume suprasti, kad tokiam žmogui būti savimi yra per skausminga t.y. per daug skausmo ir pasimetimo sukelia išgyventas nerimas, liūdesys, baimė, nors visa tai natūralu ir būdinga kiekvienam žmogui. Emociją tapatinti su skausmu reiškia nepriimti jos, vengti ir slopinti. Tokias reakcijas į emocijas gali lemti ankstyvosios neigiamos vaikystės patirtys, pavyzdžiui, žeidžiančios tėvų replikos ir/ar elgesys vaikui verkiant, liūdint, bijant. Tuo tarpu slopinami ir neišgyvenami jausmai neigiamai veikia ne tik savijautą, bet ir visą organizmą: būdingos ne tik psichinės, bet ir somatinės ligos, ūmūs susirgimai, organizmo išsekimas.

Kitoks požiūris į traumą

Nepaisant patiriamo skausmo ir jo pasekmių, tokių kaip priklausomybės, emocijų vengimas, nutolimas nuo savo išgyvenimų, visų mūsų pagrindinė užduotis – mokytis iš šio skausmo ir augti. Tai reiškia, į skausmą žiūrėti ir jį priimti kaip galimybę patobulėti, kažką naujo sužinoti apie save, o galbūt ir kitus, tapti stipresniam ir brandesniam nepaisant liekančių prisiminimų ir emocijų. Galima priimti tai ir kaip galimybę būti stipresniam už savo traumą, negatyvią patirtį. Be abejo, mūsų elgesys su traumą patyrusiu žmogumi taip pat svarbus. Patyręs traumą asmuo negali būti paliekamas vienas. Būtina artimųjų ir specialistų pagalba, palaikymas ir besąlyginis priėmimas. Trauminę patirtį turinčiam asmeniui ne tiek svarbūs tikslūs atsakymai, kiek kito žmogaus buvimas šalia gijimo proceso metu ir užtikrinimas, kad tai, kas vyksta, yra gerai.

Ir visgi vienas veiksmingiausių būdų įveikti traumą yra stengtis pamilti patirtą skausmą, baimę ir nerimą. Tik meilės dėka visa tai, kas buvo svetima, tampa artima...Tik kai mylime vieni kitus ir besąlygiškai priimame, net ir sunkūs dalykai tampa lengvi ir nebesudėtingi...Sielos ir vėl gali skristi.

 

Literatūra

  1. Dr. Gabor Mate, Filmas „The Wisdom of Trauma“ (2021).
  2. Bandura, A. (1963). Social learning and personality development. New York, Holt, Rinehart and Winston.