Perskaičius pirmus sakinius gali iškilti prieštara: toks kūrinys būtų labai naudingas tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, viešojo kalbėjimo metu. Ir su tokiais svarstymais sutinku. Tačiau, prie gero yra greitai priprantama, ir tokia „dovana“ greitai taptų nauja priklausomybės sritimi. Suvartojus pasitikėjimo savimi piliulę tik svarbiais atvejais, tas slenkstis pamažu imtų keistis, žemėti. Tokių reikšmingų, svarbių atvejų imtų daugėti arba atsirastų tokie paaiškinimai, kaip „dėl viso pikto“. 

Kaip pasitikėjimas kuriamas?

Tiesa ta, jog pasitikėjimas savimi yra kuriamas ir konstruojamas. Jis glaudžiai siejasi su savęs, savo gebėjimų, savybių vertinimu. Iš to nesunku suprasti ir tai, jog pasitikėjimas savimi yra kintantis vietoje ir laike. Pavyzdžiui, situacinis pasitikėjimas savimi siejasi su konkrečia situacija, kaip atsiskaitymas kalbant viešai. Pasitikėjimas savimi laiko atžvilgiu taip pat kinta. Tai yra, mes negimstame su tam tikru kiekiu pasitikėjimo savimi, kuris visą gyvenimą išlieka stabiliai nekintantis. Įvairios patirtys, ypač ankstyvosios vaikystės, formuoja mūsų pasitikėjimą savimi. Pasak Piaget, vaikai iki 7 metų kritiką priima labai asmeniškai. Kur kas sudėtingiau, jeigu gaunama kritika yra abstrakti, ne konkreti ir dažnai pasikartojanti. Tik vėliau vaikai ima atskirti savo ir kitų žmonių nuomonę, geba patys įvertinti situaciją. Iš viso to nesunku suprasti, jog ankstyvasis amžius stipriai siejasi su pasitikėjimo savimi formavimu ir turi reikšmingo svorio tolimesniame gyvenimo procese. Tačiau tai nereiškia, jog pasitikėjimo savimi lygis lieka stagnacijoje.

Kas turi įtakos pasitikėjimui?

Pasak Butkienės ir Kepalaitės (1996), be jau minėto auklėjimo vaikystėje, yra dar 3 aspektai, kurie turi įtakos pasitikėjimo savimi formavimuisi. Pirmiausia, tai išsikeltų lūkesčių, tikslų ir realių gebėjimų atitikimas. Turimas lūkestis turi būti realus, pasiekiamas ir atitikti turimus resursus, gebėjimus tiems lūkesčiams išpildyti. Priešingu atveju patiriamas nusivylimas dėl nesėkmės ir žemėja pasitikėjimas savimi.

Antra, kitų žmonių nuomonė. Ar su ta nuomone sutinkama, ar ji yra atmetama, sužinojus kitų žmonių nuomonę, ją sunku užmiršti ir ignoruoti. Žmonės yra socialios būtybės, todėl natūralu, kad atkreipiamas dėmesys į informaciją, kuria dalinamės tarpusavyje. Kartu, tai leidžia atkreipti dėmesį į turimus trūkumus, ar nuomonės kontekstą. Informacinis kontekstas visada yra svarbus.

Trečia, savęs lyginimas su kitais. Šis punktas savo principu siejasi su antruoju. Jeigu save lygini su tokiais asmenimis, kurie pasižymi aukštesniais gebėjimais ir kitais svarbiais aspektais, kurių sieki ar nori turėti pats, tuomet didėja tikimybė patirti savęs nuvertinimą. Priešingai, jeigu jautiesi turintis aukštesnius gebėjimus nei asmuo, su kuriuo save lygini, savęs vertinimas didėja, o kartu su juo ir pasitikėjimas savimi. Iš tiesų, savęs lyginimas su kitais žmonėmis yra naudingas tokiose situacijose, kaip dalyvavimas konkurse. Tuomet toks veiksmas yra racionalus, nes stengiamasi „išsiaiškinti“ savo galimybes konkurso rėmuose. Tačiau kasdieniame gyvenime, sveikiausias būdas yra save lyginti su pačiu savimi skirtingose laiko plotmėse. Pavyzdžiui, peržvelgti, kaip pasikeitei, kiek pasikeitei metų eigoje, ar dviejų metų eigoje, kas tam turėjo įtakos. Mes žinome savo pačių patirties kontekstus, tačiau nežinome tų žmonių, su kuriais save lyginame. Todėl kartais toks lyginimas gali būti egocentriškas.

Taip pat neretai save uždarome pasikartojančiame rate: nusprendus, kad savimi nepasitiki, neretai imi vengti tų situacijų, kuriose jautiesi nepasitikintis savimi, ar konkrečių asmenų, kurie „padeda“ taip jaustis. Atsiranda dažnesnis savęs lyginimas su kitais žmonėmis, įkyrios mintys, ir visa tai ima reikštis ne tik asmeniame lygmenyje, bet ir tarpasmeniniame. Norint išeiti iš šio rato, reikia neleisti jam užsibaigti, reikia griauti ratą sudarančias dalis.

Istorija rodo, jog žmonės bijo to, kas yra nauja, nes nauja yra nežinoma. Asmeniniame lygmenyje mėgstame užbėgti įvykiams už akių ir nuspręsti, kaip viskas bus. Nors iš tiesų nežinome. Kartą suklydus, nereiškia, kad antras kartas bus toks pat. Suklydus pasimokome, tai vadinasi „klaidų-bandymų“ metodu. Todėl antrasis kartas tikrai bus kitoks nei pirmasis. Taip pat ir su pasitikėjimu savimi. Tik bandydami, veikdami ir investuodami į save, galime paaugti.

Tad, jeigu kada nors būtų sukurta pasitikėjimo savimi piliulė, jos atsisakykite. Savo patirtį ir įgūdžius paverskite ta piliule, kuri Jums nieko papildomai nekainuos, bet bus neįkainojama.

Literatūros šaltiniai:

Butkienė, G.; Kepalaitė, A. (1996). Mokymasis ir asmenybės brendimas.

Beresnevičienė, D. Kanienė, L. (2000). Ugdymo psichologija: mokslo darbai.