Įteikti sau pažinimo dovaną: kaip galime geriau suprasti, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje?

Kiekviena diena – pilna įvairiausių jausmų, iššūkių ir dirgiklių. Kartais automato režimu pragyvename ir nė nepastebime, kaip vėl pyktelėjome, vėl pradėjome save kaltinti, ir vėl nuotaika subjurusi. Kasdien yra nesuskaičiuojama galybė priežasčių, kodėl galėtume būti paniurę, kaip ir tapačiai – džiaugsmingi. Įprasta savo vidinės būsenos pojūčius ir reakcijas „nurašyti“ aplinkai ir kitiems: „Jis mane supykdė“, „Gyvenimas sunkus...“, „Ji labai ilgai vėlavo!“ – ir panašūs pasiteisinimai, dėl ko jaučiamės taip, kaip jaučiamės.

Jausti skirtingus jausmus yra visiškai normalu ir priimtina, tačiau žengiant savęs pažinimo ir vidinio augimo keliu naudinga išorinį pasaulį pastatyti prieš save tarsi veidrodį ir emocijoms atslūgus skirti laiko pasižiūrėti, kas ir kodėl mumyse vyksta.

Pasitelkti savistabą

Savistaba – galingas įrankis savų psichologinių technikų arsenale. Stebėti, kaip jaučiamės, kokios mintys kyla, kaip vienoje ar kitoje situacijoje reaguojame. Būna, kad pradedant gilintis į savą kasdienybę ir pamačius, kaip galbūt visgi netinkamai pasielgėme ar piktai pamąstėme, pradedame save kaltinti. Prasideda žodžių saviplaka, tarsi nespecialus sau kenkimas ir savęs žalojimas. Šioje vietoje pravartu panaudoti savistabą be jokio teisimo ir puolimo save vertinti – tiesiog leisti sau būti tam nuoširdžiam, tyliam stebėtojui, kuris mato ir pradeda suprasti, kas iš tiesų vyksta vidiniame pasaulyje. Jeigu pastebėjome, kad galėjome sureaguoti kitaip, kad be reikalo nuliūdome ar netyčiomis apkaltinome kitą, kuris buvo niekuo dėtas, neskubėkime griežtai nuspręsti, kad jau esame blogas žmogus ar kažkas su mumis ne taip, anaiptol – padėkokime sau, kad žengėme šį pirmą žingsnį gilesnio savęs pažinimo link. Dažnai gyvename ir nė nepastebime, kas mumyse tam tikromis situacijomis vyksta, o tai, kad skyrėme laiko sau ir pradėjome pastebėti, didelis ir svarbus žingsnis gilinant ryšį su pačiu savimi.

Rašymo technika

Pradėjus naudoti savistabą, visas išorinis gyvenimas patampa tarsi žaidimų, treniruočių ir pamokų aikštelė – tai galima puikiai panaudoti savęs ugdymo kelionėje. Pavyzdžiui, įsivaizduokime, kad susipykome su šeimyniškiu. Kuomet momente esančios stiprios emocijos atslūgsta, skirkime laiko paanalizuoti, kas čia ką tik įvyko. Tam puikiai tiks rašymo technika: užsiveskime savistabos (savęs pažinimo) sąsiuvinį ir leiskimės į šį žygį po savas vidines plotmes. Faktais aprašykime, kas nutiko. Pridėkime, kaip mes patys sureagavome, kokia emocija tą akimirką kilo. Toliau – klausimų pagalba pažvelkime į save tarsi iš šalies. Galime sau užduoti tokius klausimus, kaip:

  • Kas manyje sukėlė tokią emociją / jausmą? (Šioje vietoje konkrečiai įsivardinkime, ką jautėme, pvz., pyktį / liūdesį / susierzinimą ar pan., ir pažvelkime giliau, kas galėjo tai sukelti.)
  • Kokios asociacijos man kyla pagalvojus apie visa tai, kas įvyko? (Tarsi kvietimas pažvelgti į situaciją iš įvairių pusių.)
  • Jeigu atsitraukčiau akimirkai ir pažvelgčiau į situaciją iš trečiojo asmens, kas prieš akis iškyla?
  • Ką man svarbaus rodo ši situacija?
  • Ko mane moko šis įvykis?
  • Į ką galėčiau kitąkart atkreipti dėmesį įvykus panašiai situacijai?
  • ... (Galime įrašyti savo sugalvotą/-us klausimą/-us.)

Šie klausimai – tik pradinis taškas leistis į gylį. Skirkime sau pakankamai laiko apgalvoti ir paanalizuoti savas patirtis. Tai puiki medžiaga vidiniams atradimams ir mums patiems svarbiems suvokimams.

Ilgi, gilūs procesai

Nebūtinai viską suprasime iš karto, kaip ir nebūtinai visi atsakymai iškart susidėlios. Visgi savistabos ir savianalizės vaisiai mus pasiekia palaipsniui – tam reikia skirti laiko, mūsų dėmesio, buvimo atviram, nes gali iškilti ir nemalonių ar net trauminių, giliai užspaustų dalykų. Tai – gilūs procesai, kurie užtrunka. Tačiau, kaip ir kiekviena kelionė, taip ir šis pažinimo procesas prasideda nuo pradinio taško bei dažnai būna be pabaigos. Visą gyvenimą galime vis į save gilintis, pastebėti dar nematytų dalykų, suvokti, ko prieš tai nesupratome, pamatyti save skirtingose pusėse ir pan. Svarbu nedaryti sau spaudimo, jog turim viską suprasti čia ir dabar. Nes neturime, juk tai – ilgas kelias. Tačiau turint tai omenyje galime drąsiai žengti tą pirmąjį, antrąjį, o galiausiai jau ir nesuskaičiuojamą žingsnį šioje auginančioje kelionėje.

Nebijoti paprašyti pagalbos

Kartais galime užstrigti ir pasimesti tarp visų savų minčių, savianalizių. O ir jausmai gali būti per stiprūs sudėlioti viską į savas vietas, kaip ir nemalonios patirtys, prisiminimai ar suvokimai iškilti į dienos šviesą. Šioje vietoje pravartu prisiminti, kad mes neprivalome vieni keliauti šiuo savęs pažinimo taku. Ypač, jei tai, kas iškilo, yra sunkiai pakeliama. Apsidairykime, galbūt mūsų pašonėj yra artimas žmogus, su kuriuo jaučiamės saugiai išsikalbėti, galbūt su draugu galime sukurti naują tradiciją susitikus skirti laiko gilinimuisi į savą vidų. Taip pat nepabijokime kreiptis ir į specialistus: psichologus, psichoterapeutus, koučerius ar kitus mums reikiamus, atitinkamus profesionalus. Laikas, dėmesys ir pinigai skirti artimesniam bei gilesniam ryšiui su pačiu savimi – praturtinanti investicija. Tad nepabijokime kreiptis, jei jaučiame, kad norime dar giliau pažvelgti į savą būtį ar iškilo tokie stiprūs jausmai, kad mums vieniems sunku su tuo susitvarkyti. Juk esame vieni dėl kitų, tiesa? Tad pasinaudokime šia galimybe ir užsirašykime pirmai konsultacijai.

Kaip jau turbūt supratome, savęs pažinimas – ilga kelionė be pabaigos. Tai gali atverti visiškai naujus klodus mumyse ir iškelti aikštėn tai, kas buvo pražiūrėta, nustumta, o galbūt dar prieš tai net nesuprasta. Savistaba, rašymas, kreipimasis į specialistus – tik keli būdai, leidžiantys atrasti tą gilesnį ryšį su savimi ir geriau suvokti, kas vyksta mūsų vidiniame pasaulyje. Kuomet suteikiame sau leidimą žengti šiuo savianalizės taku, visas išorinis pasaulis patampa tarsi dideliu veidrodžiu, atspindinčiu tai, kas iš tiesų slypi mūsų viduje. Tad kviečiu į šiuos gilius procesus pažvelgti kaip į įdomų nuotykį, kuriame svarbiausias ne galutinis tikslas, o pati eiga, atradimai bei netikėti suvokimai.