- Parašė Inga Dirsytė
Kas tave valdo: vidinis draugas ar kritikas?
Kai Jūs padarote klaidą, kokiais žodžiais su savimi tą akimirką kalbate? Jeigu vėluojate į susitikimą? Arba vis nepabaigiate pradėto projekto? Ar Jūs kritiškas, griežtas ir baudžiantis ar priešingai, rodote sau atjautą, supratimą ir palaikymą? Kiekvienas iš mūsų nesunkiai atpažįstame aprašytas situacijas. Nedrąsiai puoselėjame savo svajones, tikslus, įsivaizduojame, kaip nuostabu būtų užsiimti ta mėgstama veikla, dirbti darbą, kuriam esame įkvėpti, užsiimti tuo hobiu, kuris mus traukia, daugiau bendrauti su žmonėmis į, kuriuos norime lygiuotis, mokytis naujų dalykų ir panašiai. Tačiau dažnas iš mūsų susiduriame su tuo kritiku savo galvoje, kuris bando mus visaip pamokyti, patarinėja ir labai įtikinama, “visažinio” balsu postringauja, kaip mums reikia ar nereikia gyventi.
Vidinis kritikas gali skambėti taip:
- Tu dar nepakankamai išmokai, sužinojai, patyrei, kad galėtum imtis savo svajonių darbo ar veiklos. Jis skatina mus ir toliau imtis atidėliojimo, ką sėkmingai darėme iki šiol bei nuolatos jaustis “nepakankamais” lyg mūsų asmenybei kažko trūksta, mes nepilnaverčiai. Ir tiesiog blogai jaustis, ir jokiu gyvu nesiimti veiksmų tam pakeisti.
- Vargu ar mano žinios, gabumai, talentai yra kam nors reikalingi. Yra daug “kitų”, kurie tai daro geriau nei aš. Nuolatos lyginame save su “geresniais” ir jaučiames prastesni.
- Turiu svajonę (įvardykite kiekvienas savo asmeninę), bet nedrįstu ją įgyvendinti, nes artimieji, draugai, kolegos mano, kad tai neprotinga, rizikinga, neatsakinga. Ir aš bijau bandyti, nes jeigu suklysiu, tai reikš, kad jie buvo teisūs, o tada bus gėda. Gal geriau tegu būna taip, kaip yra, tyliai užspausiu tą troškimą savo širdy ir daiginsiu liūdesio sėklą.
- Bijau nutraukti žeminančius santykius, ar išeiti iš darbo, kuriame nerealizuoju savo potencialo, nes netikiu, kad kam nors galiu būti reikalingas, toks koks esu.
- Norėčiau pradėti mokytis tapybos, šokių, dainavimo, bet gal jau per vėlu, aš per stora, sena ir t.t.
- Jaučiuosi toks nevykėlis, man gėda ir liūdna, baisu ir pikta, tad geriau dar giliau pasislėpsiu savy, kad niekas to nepamatytų.
Labai lengva numatyti, kur mus veda šis vidinis dialogas, į kokius sprendimus, jausmus, veiksmus, gyvenimo būdą, kokius žmones aplink save pritrauksim.
Jeigu skaitote šį straipsnį, reiškia vidinio kritiko klausimas jums yra aktualus. Svarbu pasakyti, kad konkrečius pokyčius ir rezultatus gyvenime atneša kryptingi veiksmai, tad vien informacijos perskaitymas didelės galios neturi, svarbiausia praktiškai taikyti užduotis ir dėti pastangas norint pakeisti savo gyvenimą.
Trys žingsniai siekiant sumažinti vidinio kritiko galią.
- Atpažinimas. Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį į tą vidinį kritiką. Užsirašyti tas frazes. Tada frazę iš pirmo asmenio pvz: “Man nepavyks, aš visada viską sugadinu” perkeisk į antrą asmenį - “Tau nepavyks, tu visada viską sugadini”. Tada galima paklausti saves iš kur mano galvoje atsirado šie įsitikinimai, koks žmogus praeityje kalbėjo šiais žodžiais. Mes linkę nekvescionuodami puoselėti tam tikrus įsitikinimus (dažniausiai iš vaikystės ar paauglystės), neįvertinę, kad tai gali būti netiesa. Tokiu būdu aplinkinių žmonių požiūris ir nuomonė apie mus suformavo mūsų įsitikinimus apie save, deja kartais ne labai įkvepiančius.
- Istorijos perrašymas. Šalia kiekvienos frazės parašykite priešingą argumentą pvz: “Normalu yra klysti, kol mokaisi naujų dalykų” arba “Su manimi viskas gerai, neklysta tas, kas nieko nedaro, aš gerbiu save ir vertinu kiekvieną žingsnį, nes tai mane augina”.
Ši užduotis ugdo įprotį pažvelgti į save atjaučiančiai ir suprantančiai.
- Imtis veiksmų. Tuomet, kai identifikuojame sritis, kuriose save ribojame, turime galimybes save perkeisti. Pvz: Jei esi drovus ir varžaisi bendraudamas su žmonėmis, užuot dar labiau vengęs to, gali išsikelti sau uždavinius dažniau lankytis socialinėse erdvėse ir ugdyti bendravimo įgūdžius. Elgtis priešingai nei siūlo vidinis kritikas iš pradžių nebus lengva. Jis kalbės garsiai, įtikinamai ir pasikvies savo sąjungininkę baimę, bet atlikdami prieš tai aprašytus pratimus, mes atpažįstame kritiką, atribojame save nuo jo ir renkamės palaikantį požiūrį savęs atžvilgiu. Mes turime praktikuotis reguliariai perlipti per baimę, kad galėtume ją suvaldyti, priešingu atveju ji mus valdys.
Kaip mes jaustumėmės, jei su mumis aplinkiniai žmonės, draugai kalbėtų taip, kaip mes kalbame su savimi savo galvoje? “Tu esi neįdomi, niekada nesusirasi partnerio”, “Tu kvailas, kaip galėjai taip susimauti”. Greičiausiai nenorėtume palaikyti glaudžių ryšių su tuo žmogumi. Bet liūdniausiai, kad mes elgiamės taip su pačiu artimiausiu sau žmogumi - savimi. Kuomet tikime visais vidinio kritiko žodžiais, mūsų pasitikėjimas savimi gniuždomas, gėdos, kaltės jausmai stabdo mus nuo, bet kokios iniciatyvos gyvenime, mažėja motyvacija, dingsta troškimai, blogėja gyvenimo kokybė, didėja baimė, izoliacija.
Tad nustokime save žeminti, smerkti, gąsdinti, tyčiotis ir visaip ko neveikti. Net jei kažkas mūsų aplinkoje taip su mumis kalbėjo ar kalba, tai yra mūsų atsakomybė kuo mes patikime ir kaip formuojame savo požiūrį į save. Vidinį kritiką turime visi ir kiekvienas žmogus išgyvena vidines kovas, mes nesame vieni tame. Tačiau taip pat turime galią daryti pasirinkimus, susijusius su santykiu su savimi. Kaip teigė psichologas Karlas Rodžersas, psichoterapinis santykis, kai klientas turi besąlyginį priėmimą, palaikymą, išklausymą, ir jaučiasi vertinamas- tai savaime gydantis reiškinys. Jei neturime psichoterapeuto, mes galime susikurti tas sąlygas patys sau- savęs vertinimo, priėmimo aplinką.
Tapkime sau geriausiais draugais. Kalbėkime palaikančiu, padrąsinančiu balsu ir žodžiais “Nieko tokio, jei jautiesi išsigandęs, tai yra drąsus žingsnis, tu gali tai padaryti”. Reguliariai stebint savo vidinį dialogą, mes labiau suvoksime savo minčių turinį ir pastebėsime, kaip viena ar kita mintis verčia mus jaustis ir elgtis. Neužtenka vien užtildyti vidinį kritiką, reikia jį pakeisti geriausiu draugu. Jeigu norime nustoti galvoti save smerkiančiomis ir žeminančiomis mintimis, turime rasti, kuo jas pakeisime.
Tam pasiruošti atlikite sekantį pratimą – padidinkite vidinio draugo galią.
Užduotis: Įsivaizduok turintis palaikantį, mylintį, draugą, jis rodo tau atjautą, priima tave besąlygiškai, įkvepia, jis priima tave absoliučiai tokį koks tu esi.
Parašyk laišką nuo to žmogaus sau. Gali prisiminti kažkokią konkrečią situaciją ar gyvenimo sritį, kuri tave neramina, kur jautiesi silpnas. Kokius žodžius tavo draugas parinktų tave nuraminti, padrąsinti, kaip jis parodo tau supratimą, atleidimą, atjautą. Pripildyk laišką rūpesčio bei švelnumo.Tuomet atsitrauk valandai nuo laiško. Ir po to grįžk ir vėl perskaityk. Būk pastabus, kaip tu jautiesi skaitydamas, kokie jausmai tavyje kyla. Tai yra repeticija siekiant kurti šiltą santykį su savimi. Mokantis į situaciją pažvelgti iš kitos perspektyvos, įvertinti save naujai.
Mūsų mąstomos mintys dažnai yra įpročiai, kuriems keisti prireiks laiko, tačiau tai daryti verta. Laimėjimas - darnesnis, ramesnis, daugiau pasitenkinimo teikiantis gyvenimas.
Kelią nueis - einantis. Ir kiekviena diena dovanoja naujų galimybių žengti dar kelis žingsnius link tokio, savęs, kokį norime matyti ateityje.
