Dailininkas, kuris negali piešti (I dalis)

Dailininkas, kuris nenorėjo tapyti Dailininkas, kuris nenorėjo tapyti

Istorija jau vien savo pavadinimu prasideda paradoksu. Perskaičius, iš karto iškyla klausimas: kaip tai dailininkas negali piešti? Juk jis dailininkas. Dailininkai piešia, tapo, lipdo, raižo... Tam, ką jie daro, tiesiog nėra galo. Bet ši istorija kitokia. Šios istorijos dailininkas dabar yra tokiame etape, kad piešti nebegali. Istorija parašyta remiantis tikrais faktais. Veikėjo vardas ir kai kurios detalės yra pakeistos.

Priešistorė

Istorijos dailininkas – pavadinkime jį Feniksu – dar būdamas vaiku atskleidė savo gebėjimą piešti. Puikiai valdė pieštuką, teptuką. Ir jo paties sukurtiems personažams netrūko originalumo. Visi, kas sutikdavo Feniksą ir susipažindavo su jo darbais, žinojo, kad jo ateitis yra susieta su menais. Tai tiesiog buvo akivaizdu.

Ir Feniksas tokius atsiliepimus vertino, saugojo širdyje ir visuomet už juos smarkiai dėkodavo. Jis jausdavosi suprastas ir įvertintas.

Kad jo turimas talentas įgautų šiokią tokią formą, teorinį pagrindą ir praktinį platumą, Feniksas penkerius metus lankė savo mieste esančią meno mokyklą. Pamokų niekuomet nepraleisdavo, nebent išskirtiniais atvejais. Pasak paties jaunojo dailininko, laikas praleistas meno mokyklos dailės skyriuje buvo vienas reikšmingiausių ir šilčiausių jo gyvenime. Ten, jis taip pat sulaukė nemažai paskatinimų ir komplimentų. Augo naujas originalus dailininkas. Niekam tai nebuvo paslaptis.

Naujas gyvenimo etapas

Feniksui tapus studentu, gyvenimo ritmas ir aplinkybės ėmė smarkiai keistis: reikėjo studijuoti kitame mieste, išsiskirti su ilgamečiais draugais, prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Iš pradžių buvęs smalsus ir ilgesingas naujojo gyvenimo etapo laukimas, neilgai trukus perėjo į baisų ir baimingą. Nors dėstytojai atkreipdavo dėmesį į Fenikso piešimo stilių, pagirdavo už techniką, linijas. Tačiau pats Feniksas nepriimdavo dėstytojų žodžių „už gryną pinigą“. Jis pats nejautė, kad išpildytų girdimus žodžius. Nuolat save lygindamas su kitais studentais, ar kitais dailininkais, jautė, kad jam kažko trūksta, kad kažko vis negana.

Galiausiai, Feniksas pajautė, kad sau išsikelti nauji „reikalavimai“ jam ima kelti daugiau streso, nei malonumo. Jautė, kaip vis dažniau atsitraukia ir vengia tam tikrų situacijų. Ir, galiausiai, tai išaugo į savęs izoliaciją. Feniksas ėmė vengti lankymosi paskaitose, dar rečiau sutikdavo išeiti į miestą su draugais. Tokiame įvykių sūkuryje, Feniksą dažniau buvo galima rasti miegantį lovoje, nei socialinėje erdvėje. Svarbu ir tai, kad visas kitas kontaktas su žmonėmis tapo „apsunkintas“.

Problemai gilėjant, Feniksas rado save tokioje situacijoje, kuomet vengdavo išeiti į miestą dienos metu. Į parduotuvę prisiversdavo išeiti tik gerokai sutemus, kai jau gatvėse žmonių skaičius būna ženkliai mažesnis. Kad sumažintų kontaktavimą ir su tais keliais sutiktaisiais, iš anksto nusisukdavo, kad žvilgsniai, o galiausiai ir patys veidai, nesusitiktų. Kas taip gąsdino Feniksą? Ko jis taip bijojo? Klausimas kilo ne vienam. O dažniausiai šis klausimas iškildavo paties Fenikso mintyse.

Išsekusi baterija

Taip Feniksas ir būtų užsisklendęs savyje, likęs savo saugioje susikurtoje gūžtoje, jei ne artimieji. Labiausiai Feniksu susirūpino tėvai. Jie pirmieji pastebėjo besikeičiantį Fenikso elgesį, jo „švytėjimo“ ir energijos sumažėjimą. Atrodė, kad Fenikso baterija senka vietoje to, kad būtų reguliariai pakraunama. Bent vaikystėje piešimas pakraudavo mažų mažiausiai tris Fenikso baterijas.

Prispaustas tėvų, kad papasakotų, apie tai, kas vyksta jo gyvenime, Feniksas iš pradžių išsigando tokio tiesioginio dėmesio savo savijautai. Bandė minimalizuoti savo elgesį ir savijautos pokyčius, sakydamas, kad tėvams taip tik atrodo, kad iš tiesų viskas gerai. Galbūt kartais jaučiasi truputį daugiau pavargęs dėl susikaupusio darbų kiekio (mat studijuojantiems dailę reikia padaryti daugybę darbų kopijų, įvairių spalvinių variantų, kas kartais gali atimti ir užimti begalę laiko). Tačiau, nors Fenikso pateikti faktai ir leido logiškai prisidėti prie jo savijautos paaiškinimo, iš tiesų, tai nebuvo visa tiesa. Ir tėvai tai nujautė.

Ilgų derybų metu pavyko susitarti, kad Feniksas apsilankytų pats psichologą. Tikslas, pritrauktas prie Fenikso pateiktos situacijos paaiškinimo – išmokti susiplanuoti laiką, kad galėtų būti produktyvus, bet mažiau pavargęs. Feniksui, aišku, toks variantas tiko, nes nebuvo susijęs su jo tiesiogine, ir vis dar garsiai neįvardinta problema. Ir jis žinojo, kad lankymasis pas psichologą iš jo atims tik dar daugiau jėgų: reikės išeiti iš namų, būti viešumoje ir kalbėtis su nepažįstamu žmogumi. Tačiau toks variantas atrodė, kur kas geresnis, nei tiesioginis susidūrimas su savo problema.

Psichologo kabinete

Prieš pirmą susitikimą su psichologu, Feniksas padarė visus į galvą ateinančius nusiraminimo ritualus: giliai pakvėpavo, uostė aromaterapinius aliejus, dvi dienas stengėsi nepiešti, drąsino save minėdamas mintyse, kad tai tik valandos susitikimas. Gerai apsigaubęs kaklą ir veidą šaliku, nuvyko į reikiamą vietą – ligoninę, kurioje buvo priregistruotas. Tėvai patys pasirūpino siuntimo gavimu, nes žinojo, kad jeigu šis darbas būtų paliktas pačiam Feniksui, tai ties tuo reikalas ir būtų užgesęs.

Feniksas tikėjosi pamatyti rūškanus ir liūdnus veidus, kokį jis pats įprastai mato savo veidrodžio atspindyje. Tačiau psichologė jį pasitiko su šilta šypsena. „Plius vienas taškas“ – pagalvojo mintyse.

P:   Sveiki, aš būsiu Jūsų psichologė. Kaip matau Jūs esate vardu Feniksas.

F:   Taip, - patvirtino Feniksas, be ketinimo ką nors pridurti.

P:   Apie ką norėtumėte su manimi pasikalbėti Feniksai?

F:   Nežinau, - ištarė, nors puikiai žinojo, kodėl čia atėjo.

P:   Na, į šį klausimą galite atsakyti tik Jūs, Feniksai. Mes turime laiko. Pagalvokite, kas pastūmėjo Jus šiandien čia ateiti.

F:   Mano tėvai, - labai greitai atšovė Feniksas. Pats nenorėdamas, jautė, kaip jame kyla pyktis ir nepasitenkinimas. Jis nenorėjo būti tame kabinete ir kalbėtis su psichologe.

P:   Gerai, suprantu, kad čia atėjote, nes taip susitarėte su savo tėvais, - pasitikslino psichologė. – Gal galite pasidalinti mintimis, kodėl įvyko toks susitarimas? Koks tokio Jūsų susitarimo tikslas?

F:   Jiems nepatinka, koks aš esu. Turbūt nori, kad pasikeisčiau, - ištarė žodžius pagiežingai ir visai jam pačiam neįprastai. Feniksas pats nustebo tokios savo reakcijos, bet to psichologei stengėsi neparodyti.

P:   Girdžiu, kad pokyčio nori tėvai. O kaip Jūs? Ar norėtumėte keistis?

F:   ... – vietoje atsakymo sekė tylos pauzė.

P:   Ką reiškia ši tyla?

F:   Nežinau, - greitai pasakė. „Minus vienas taškas“- pagalvojo mintyse.

P:  Gerai. Matau, kad kabinete šiuo metu yra nemažai jausmų. Ar galėtumėte pabandyti įvardinti, ką dabar jaučiate?

F:  Aš nenoriu čia būti.

P:  Suprantu, kad dabar jaučiatės taip, kad nenorite čia būti. Tačiau tai nėra jausmas. Jeigu sunku pasakyti žodžiais, kaip dabar jaučiatės, galbūt galėtumėt pažiūrėti į plakatą ant sienos ir išsirinkti artimiausią savo savijautai emociją?

Feniksas užmetė į plakatą akies kraštą. Per daug tam neskirdamas dėmesio parodė į „irzlus“.

P:   Šiuo metu jaučiatės irzlus, - įgarsino Fenikso atsakymą. – Kas skatina šį erzulį?

F:  Buvimas čia.

P:  Jau antrą kartojate, kad nenorite čia būti ir aš Jus girdžiu. Tačiau šis sutikimas turi pradžią ir pabaigą, - bandė sumažinti kylančia įtampą. – Kol turime laiko, pabandykime pasikalbėti apie tai, kas Jums svarbu, gerai?

F:  Gerai, - tarė nuleidęs akis į žemę, bet jau kiek ramesniu balsu.

P:  Tad pasidalinkite, kas Jums Jūsų gyvenime yra svarbu?

 

Ir taip pokalbis truko visą konsultacijos laiką. Paties Fenikso nuostabai, susitikimas buvo gana produktyvus. Žinoma, Feniksui pavyko išvengti tiesioginio savo problemos palietimo, tačiau konsultacijos metu buvo vaikščiojama gana arti to. Jam patiko, kad psichologė jo nespaudė iš karto visko iškloti, bet mandagiai ir jautriai kalbėjo tiek, kiek jautė, kad Feniksas tuo metu gali pasakyti.

Abu sutarė dar kartą susitikti. Nors Feniksas neįsivaizduoja, apie ką būtų galima kalbėti kitos konsultacijos metu, tačiau jautė, kad gali pasitikėti psichologe ir kitas jų susitikimas gali jį vėl kažkuo nustebinti.

 

---- PIRMOS DALIES PABAIGA ----

Make sure you enter all the required information, indicated by an asterisk (*). HTML code is not allowed.