Dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sindromas (toliau minimas kaip angl. ADHD) yra neurologinis sutrikimas, kuriam būdingi dėmesio išlaikymo sunkumai, neatidumas, užmaršumas, atidėliojimas, emociniai protrūkiai, impulsyvumas. Sutrikimo simptomai dažniausiai pasireiškia vaikystėje, todėl sutrikimas diagnozuojamas ganėtinai anksti. Tad apibendrinus, galima teigti, kad vaikai turintys ADHD pasižymi emociniais ir elgesio sunkumais.

Jeigu reikėtų įvardinti paprastai, nemažai tėvų į klausimą, ką reiškia juo būti, atsako taip: „Tai pats sunkiausias ir labiausiai atlyginantis darbas, kokį tik galima įsivaizduoti.“ Sunkumai, regis, yra begaliniai – bet tokie patys yra ir džiaugsmai. Psichologų pora R. Sword ir P. Zimbardo prisimena, kaip vienas vyras pasakojo jiems neįsivaizdavęs, kokia gili gali būti meilė, kurią jis jautė savo žmonai. Tačiau paėmęs savo kūdikį ant rankų jis suprato, kad savo vaiką myli dar labiau. Kita mama taip stipriai pamilo savo pirmąjį vaiką, kad suabejojo, ar galės taip pat mylėti ir antrąjį. Tačiau pasirodė, jog meilės užtenka visiems.