Labas, Sima,
Ačiū, kad pasidalinai savo sunkumais ir nelieki su jais viena! Džiaugiuosi, kad ieškai pagalbos ir mėgini spręsti situaciją kažkokiu būdu.
Pirmiausia, užjaučiu tave dėl tėčio. Tikiu, kad tokia netikėta žinia giliai paveikė ne tik tave, tačiau taip pat ir visą tavo šeimą. Bet iš tavo parašyto teksto galima padaryti išvadą, kad ši netikėta „staigmena“ jus ir savotišku būdu suartino – mini, kad tavo tėvai nebuvo artimi, tačiau daugiskaita rašai apie tai, kad stengiatės jį palaikyti, apsupti meile. Tačiau taip pat mini, kad tavo mama nesielgia taip, kaip tau norėtųsi ir apie tai su ja kalbėjai ir „geruoju“, ir „piktuoju“. Suprantu, kad dėl to gali kilti įvairūs jausmai, tokie kaip nusivylimas, pyktis ar liūdesys. Noriu atkreipti dėmesį, kad su netikėtomis žiniomis žmonės susidoroja skirtingai. Teigiama, kad kiekvienas žmogus susidūręs su sudėtinga ir netikėta situacija išgyvena keletą pagrindinių „įveikimo-susidorojimo“ stadijų: neigimo stadiją, pykčio stadiją, derybų stadiją, liūdesio-depresijos stadiją bei susitaikymo su tuo, kas įvyko stadiją (daugiau apie jas (straipsniai anglų kalba))(jos įveikiamos nebūtinai tokia tvarka, taip pat tam tikros stadijos gali kartotis). Dėl šių stadijų įveikimo skirtingu tempu bei skirtingų stadijų įveikimo (pavyzdžiui, vienas asmuo yra pykčio stadijoje, o kitas – derybų) tarp žmonių gali įsivyrauti įtampa bei nesusikalbėjimas. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas pasaulį supranta skirtingai ir vieno žmogaus supratimas kas yra „adekvatu“, gali būti kito žmogaus „neadekvatu“ supratimas. Tačiau bet kuriuo atveju už kito žmogaus elgesį būti atsakingas negali – kiekvienas žmogus yra atskiras minčių, jausmų darinys, kuris pats jaučia ir žino kas jam „geriausia“ konkrečiu momentu (ir tai nebūtinai privalo sutapti su kito žmogaus „geriausia“ supratimu), tad galima keisti tik savo elgesį, nes siekis pakeisti kito žmogaus elgesį paprastai pasitinkamas pasipriešinimu, o be to yra ir nesąžiningas. Todėl svarstyti apie tai, kaip turėtų pasikeisti tavo mamos elgesys ir kaip ją reikėtų įkalbinti kreiptis į specialistus tol, kol ji to pati nenori, nėra prasminga. Tačiau džiaugiuosi, kad mėginai kalbėtis su savo mama, tokioje sudėtingoje situacijoje svarbu nelikti vienam su savo išgyvenimais ir pokalbiai apie tai, kas vyksta yra itin svarbūs.
Antra, tavo „klausime“ labai ryškus atsakomybės prisiėmimas. Nors mini, kad tave palaiko vyras ir palaikytų draugės (jei laiko paroje užtektų ir joms), tačiau taip pat mini, kad esi ramstis savo tėčiui, mamai bei broliui, o tai, panašu, sukelia daug įvairių išgyvenimų. Pati mini, kad ramstai kitus ir nesiskundi, skiri daug laiko ir jėgų savo tėčio priežiūrai, o savo pačios „gyvenimo atsakomybėms“ laiko lieka labai mažai (ir susidaro įspūdis, kad kartais jo apskritai neturi). Labai svarbu, kad šeima prisitaikytų prie pokyčio-ligos, tačiau gebėtų gyventi ne tik „ligos rėžimu“, t. y. kad ligonis neprarastų savarankiškumo tol, kol tai nėra sąlygota fizinių galimybių, kad kiti šeimos nariai turėtų ir laiko sau. Tai leidžia atgauti jėgas, „išgyventi“ (išbūti) savo gyvenimą, jo neapleidžiant. Pati mini, kad tave sekina nuolatinis rūpestis tėčiu, kad jautiesi kaip išsunkta citrina ir viską savo gyvenime šiuo periodu darai „prabėgomis“. Kartais, kai žmonės nesirūpina savimi, skiria daug dėmesio kitiems ir jų poreikiams, pasitaiko atvejų, kad sušlubuoja sveikata arba jų pačių gyvenimas tam tikru lygiu iš dalies nustoja egzistuoti. Natūralu, kad šį stiprų atsakomybės prisiėmimą skatina įvairūs jausmai (pavyzdžiui, meilė tėvui, kaltė, kai juo nesirūpini, pyktis dėl kitų neįsitraukimo ir t. t.), tačiau svarbu rasti ir atsakomybės sau, išlaikyti balansą. Tai nereiškia, kad turi nesirūpinti tėčiu ir jį ar jo būklę ignoruoti, tai reiškia, kad svarbu pagalvoti kas galėtų padėti turėti laiko gyventi ir savo gyvenimą (daugiau apie tai čia). Kartais, kai žmonėms sunku susidoroti su tuo, kas vyksta jų gyvenime, jie pasidalina atsakomybėmis. Galbūt yra būdas, kuriuo būtų galima sudaryti tam tikrą savotišką „priežiūros“ grafiką, kuriuo vadovautumėtės šeimoje?
Trečia, mini, kad tavo sūnus, kuriam šiuo metu 14 metų, mokosi prasčiau nei anksčiau. Teigi, kad įtakos tam turi sumažėjusi jo motyvacija mokytis, bet taip pat pastebi, kad visos klasės pažangumas yra smukęs. Keli klausimą ką turėtum daryti ir kas kaltas dėl tokių pokyčių. Galima daryti prielaidą, kad šiam elgesiui turi įtakos daugelis veiksnių ir rasti vieną kategorišką atsakymą yra gana sudėtinga. Svarbu rasti kas labiausiai padėtų tau išgyventi šį pokytį ir kas galėtų padėti tavo vaikui, jei jis nori keisti savo elgesį. Panašu, kad jūs su savo vaiku esate artimi, mini, kad daug kalbatės ir sūnus tau atsiveria. Tad panašu, jog kelią link sprendimo – jau pradėjote. Kaip minėjau anksčiau, kito asmens elgesio nepakeisi tad jūs su sūnumi galite nebent kartu pagalvoti apie tai, kaip jam atrasti daugiau motyvacijos mokytis (daugiau apie motyvaciją čia).
Ketvirta, iš tavo klausimo susidaro įspūdis, kad ieškai pagalbos ir nori spręsti iškilusias problemas. Tačiau klausimo pradžioje keli klausimą „Kaip nepalūžti, kai visos gyvenimo negandos supuola vienu metu?“. Suprantu, kad šiuo metu situacija atrodo sudėtinga ir sukelia daug įvairių jausmų. Apie tai, kas kyla viduje yra svarbu kalbėtis su aplinkiniais. Džiaugiuosi, kad turi į ką atsiremti – mini vyrą bei drauges. Tačiau suprantu, kad kartais norisi neapkrauti kitų savo vidiniais išgyvenimais (tai rodo tai, kad rašai, jog nesiskundi tėčiui, mamai ir broliui, juos stengiesi palaikyti). Tad galbūt būtų galima pagalvoti apie kreipimąsi į psichikos sveikatos specialistą, pavyzdžiui, psichologą, kuris galėtų tau padėti šiek išleisti vidinę įtampą, susirikiuoti mintis dėl visos situacijos, o galbūt kartu rastumėte daugiau būdų kaip tau padėti ir išgyventi šį nelengvą gyvenimo periodą. Jei nedrąsu, galima pasvarstyti paskambinimo į telefoninę pagalbos liniją variantą (pavyzdžiui, Moterų Pagalbos Liniją numeriu 8 800 66366). Tai leistų įvertinti pokalbio su kitu, kuris tavęs nepažįsta patirtį. Taip pat minėjai, jog tau padeda ir palaiko vyras. Tai labai svarbu ir tuo galima džiaugtis. Tačiau taip pat svarbu, jog jūs kalbėtumėtės ir apie tai, ką abu jaučiate šitoje situacijoje, kaip ją išgyvenate ir palaikytumėte vienas kitą. Taip pat kartais žmonėms išreikšti jausmus padeda kūrybinė veikla. Pavyzdžiui, tapymas, piešimas, spalvinimas, koliažų darymas ir pan. Galbūt būtų galima pagalvoti ir apie tai, kaip dar galėtum išlieti savo išgyvenimus.
Stiprybės tau, Sima, išgyvenat šį nelengvą periodą.
Aistė.