Laba diena, ačiū už laišką.
Suprantu, kokį sudėtingą laikotarpį pastaruosius metus išgyvenate ir kokias sunkias emocijas patiriate. Rašote apie laikotarpį, kad viskas prasidėjo maždaug prieš 11 mėnesių, galbūt tai lėmė kažkokie įvykiai, situacijos atsiradę tuo metu? Pabandykite suprasti, kas atsitiko Jūsų sūnaus gyvenime tuo laikotarpiu. Galima pasiūlyti pirmiausiai pasikalbėti su šeimos gydytoju, arba su asmeniu, kuriuo Jūsų sūnus labiausiai pasitiki. Pasitaiko atvejų, kai panašų elgesį iššaukia biologinės kilmės priežastys, todėl specialistų pagalba reikalinga tam, kad įvertintų, ir jas atmetus, būtų galima ieškoti psichologinių priežasčių ir taikyti gydymą. Pabandykite pasikalbėti, išsakykite savo nerimą dėl sūnaus sveikatos būklės, elgesio, ir paklausti dėl kokių priežasčių atsisako kreiptis pagalbos, galbūt sutiktų kreiptis į privačią įstaigą?
Savo laiške klausiate kaip priversti, tačiau svarbu paminėti, kad padėti galėsite tik tada, kai pats sūnus norės priimti tą pagalbą. Pirmiausiai, stenkitės išlikti rami pati, ir suvaldyti savo emocijas, kalbėti ramiai, nekeliant balso, ir atkreipti dėmesį žodžiais į tai, ką matote ar pastebite sūnaus elgesyje ar emocijose ir kas Jūs neramina. Svarbu ir suteikti vilties, pasakyti, kad savijauta, būsena gali pasikeisti ieškant pagalbos, ir kreipiantis į specialistus. Vis tik, pagalba sūnui turi turėti ribas, turite pasirūpinti ir savimi bei savo poreikiais, rasti su kuo apie tai pasikalbėti, jei aplinkoje tokių žmonių nėra, nebijokite pati kreiptis pagalbos į psichologą, kitu atveju, pati neturėsite iš ko pasisemti jėgų.
Jūsų laiške mane labiausiai neramina tai, jog toks sūnaus elgesys trunka jau labai ilgą laiką, ir jis ne tik nustojo rūpintis savo higienos įpročiais, tačiau, labai mažai valgo, neteko daug svorio. Tai rimtas signalas kreiptis pagalbos į specialistus, nes delsiant kreiptis galimos ir skaudžios, negrįžtamos pasekmės. Tokiu atveju, kai matote, kad savo elgesiu sūnus gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ir gyvybei, bet kreiptis pagalbos atsisako, pasitarus su šeimos gydytoju, psichikos sveikatos specialistais, ar skubios medicinos pagalbos specialistais - būtų įvertinta galimybė dėl priverstinio gydymo ir hospitalizavimo 3 dienoms.
Linkiu Jums stiprybės ir vilties, Ingrida