Sveiki, Samanta,
ačiū, kad išdrįsote kreiptis pagalbos ir rūpinatės savo bei savo vaiko psichologine gerove. Jūsų laiškelyje išsakomas nerimas dėl savo kaip mamos vaidmens ir vaiko emocinės sveikatos. Kaip teigiate, trokštate būti geriausia mama, tačiau pastebite, jog nevaldote emocijų, t.y. greitai supykstate ir apšaukiate vaiką, dėl ko pati paskui gailitės. Taigi norite žinoti, kaip tinkamiau reikšti savo emocijas.
Emocijų valdymas – tikras menas, kurio reikia mokytis. Puiku, jog esate motyvuota ir norite to išmokti. Siekti savo ir vaiko emocinės gerovės – vienas prasmingiausių tikslų čia žemėje. Norint suprasti ir tinkamai išreikšti emocijas, pirmiausia reikia jas pastebėti. Savistaba užsiimti taip pat nėra lengva, tačiau verta, nes tai paskatina savivoką ir savo emocijų įsisąmoninimą. Kokie būdai gali padėti stebėti save ir savo emocijas bei pojūčius? Tai gal būti meditacija ir relaksacija, dar kitaip vadinama dėmesingo įsisąmoninimo technika „čia ir dabar“. Ši relaksacija paremta gebėjimu sutelkti dėmesį į dabartinį momentą, stebėti aplinką ir save dabartinę akimirką. Tai padaryti neretai mums tampa sudėtinga, nes nesame įpratę sutelkti dėmesį į tai kas vyksta čia ir dabar. Mes neretai pasiklystame minčių gausybėje, apgalvojame praeitį ir svarstome apie ateitį pamiršdami dabartį. Taigi raginu pabandyti praktikuoti dėmesingo įsisąmoninimo relaksaciją skiriant per dieną bent 5-10 min: Mindfulness meditacija | Atviro dėmesingumo praktika | Rūta Suchockaitė - Bing videoSave stebėti padeda ir tiesiog ramus buvimas su savo mintimis ir jausmais stengiantis jų nevertinti, o tiesiog stebėti. Taip pat būtina skirti bent 30 min per dieną sau: mėgstamai veiklai ar tiesiog poilsiui.
Tuomet, kai išmoksite pastebėti savo mintis ir emocijas, jas atpažinti ir suprasti gali padėti minčių ir emocijų užrašai. Tokios minčių fiksavimo lentelės yra pateikiamos knygose „Geros nuotaikos vadovas“ ir „Nuotaika paklūsta protui“. Kviečiu pasidomėti
Kai stebite savo mintis ir emocijas, gebate jas atpažinti ir teisingai įvertinti (lentelių pagalba), tuomet pasikeičia ir nuotaika bei savijauta. O jei būsite ramios ir džiugios būsenos, nesunkiai panašią savijautą perims ir Jūsų vaikas. Maža to, kilus automatinei minčiai Jūs įprasite save sustabdyti, pirmiausia pastebėti būseną, suvokti kylančias mintis ir galiausiai pasirinkti, kaip norite reaguoti. Net ir per trumpą laiką mes galime pasirinkti, kaip reaguoti į vieną ar kitą įvykį, pavyzdžiui, į vaiko išdaigą.
Be to, verta atminti, jog neišreikštos emocijos dažnai linkusios kauptis, kol galiausiai prasiveržia nevaldomais veiksmais ir žodžiais. Reikia stebint save laiku pastebėti ir išreikšti emociją Jums priimtinu būdu neleidžiant jai augti ir didėti. Taip išvengsite nevaldomų agresijos proveržių (pvz.: šauksmo ant vaiko).
Rašote, jog Jūsų šauksmas gali traumuoti vaiką. Iš tiesų trauma yra labai sudėtingas ir dėl daugelio veiksnių atsirandantis reiškinys. Mažai tikėtina, jog tik dėl Jūsų šauksmo vaikas bus traumuotas. Žinoma, traumos atsiradimui turi ir paties vaiko asmeninės savybės, jautrumas ir neurotiškumas bei kiti veiksniai (pvz.: įvykio reikšmė vaikui, įvykio pasikartojamumas ir kt.). Ir žinoma, niekada negali įvertinti tam tikros situacijos poveikio konkrečiam žmogui. Be to, gerai žinoma taisyklė - vaikai puikūs mūsų elgesio ir emocijų atspindžiai. Taigi tinkamai reaguodama ir išreikšdama emocijas, to išmokysite dar ir vaiką.
Džiaugiuosi už Jūsų motyvaciją ir linkiu stiprybės einant savo emocijų pažinimo keliu!
Nuoširdžiai, Martyna