Laba diena. Ačiū, kad rašote. Savo laiške kalbate apie tai, kad negalite susikalbėti su savo žmona, gyvenate įtampoje, taip pat jaučiate, kad žmona pavydi ir ieško tam priežasčių, susiduriate ir su įžeidinėjimais. Šiuo metu lankotės pas psichologą, o žmona atsisako lankytis. Savo laiške kalbate ir apie tai, kad norite išsaugoti šeimą, turite vaikus, ir matote, kad vaikams taip pat kenkia matymas tokio tėvų bendravimo,
Visų pirma - noriu Jūs pagirti, kad ieškote išeičių ir stengiatės spręsti problemas. Džiugu, kad kreipėtės pagalbos į specialistus. Kad ir kaip būtų sunku, bet, ko gero nėra būdo priversti kitą žmogų kreiptis pagalbos, jeigu jis pats to nenori. Panašu, kad santykis iš antros pusės yra be emocinio ryšio, kai nenorima į situaciją pažvelgti kito žmogaus akimis, nesusikalbėjimas. Ką šioje situacijoje galite padaryti Jūs - tai išsakyti žmonai savo jausmus, savijautą, ramiai apie tai pasikalbėti, aptarti kaip toliau matote judviejų santykius, kokia yra ateities vizija. Taip pat išklausyti žmonos jausmus, lūkesčius. Svarbiausiai tai daryti esant tinkamoms aplinkybėms, ramiai, be pašalinių.
Laiške rašote, kad daug metų gyvenate įtampoje, todėl gali būti sunku suprasti kada visa tai prasidėjo, kas galėjo lemti tokią santykių dinamiką, tačiau pamėginti paieškoti - verta. Svarbu ir atkreipti dėmesį - kas buvo kitaip, ir ką kitaip darėte santykių pradžioje? Kokia santykių dinamika buvo tuo metu? Kas keitėsi? Svarbu abiems pusėms suprasti, kad esate ne tik tėvai, bet esate vienas kitam ir vyras, bei žmona, tad reikalingas ir laikas, praleistas tik judviejų kartu (nežinau kokio amžiaus Jūsų vaikai, bet dažnai taip nutinka - ypač esant mažiems vaikams - kad rutina ir visas laikas skiriamas tik vaikams, bet jo neskiriama kaip porai).
Tai, kad žmona pasidarė ir agresyvi - rodo ilgą laiko tarpą nespręstas problemas, savijautos ir būsenos sustiprėjimą. Iš laiško panašu, kad patiriate psichologinį smurtą, ir tai labai liūdina. Kai santykiuose trūksta atjautos, empatijos, priėmimo, darnos ir pagarbos vienas kitam - visą tai kelia žalą ir vaikams, kurie perima iš tėvų jų emocijas, tad vaikus tai taip pat traumuoja.Tad santykiai, kur yra psichologinis smurtas - skausmingi ne tik abiems žmonėms poroje, bet ir vaikams. Taip pat, dažnai nutinka, kad vienokio ar kitokio santykio modelio mes išmokstame iš savo vaikystės, kartais to net patys nejausdami. Esant santykyje su kitu žmogum - tos atsineštos vaikystės patirtys ir traumos kartais pradeda kraujuoti - to neįsisąmoninus ir neatpažinus, nedirbant su tuo - kenčia ir santykykiai poroje, - nes gali būti taip, kad kažkoks dirgiklis - sugrąžina į trauminį laikotarpį, ir jei nemokame to spręsti tinkamai, atsiranda pyktis ir agresija nukreipta į šalia esantį. Tad pagalba reikalinga ir tai pusei, kuri galimai net to nesuprasdama smurtauja, - bet ji galima tik tada, kai yra motyvacija ir noras keisti savo elgesį.
Vis gi, jei pokalbiai kreiptis pagalbos - bevaisiai - vienintelis kelias, kuriuo šiuo metu galite eiti - rasti būdų, kas santykiuose priklauso nuo Jūsų paties, ir ką reikėtų padaryti, kad tos kančios santykyje neliktų. Esate teisingame kelyje ir su psichologu konsultacijos metu galite plačiau aptarti tuos būdus. Svarbu - kiekvieną kartą atsitikus nemaloniai ir skaudinančiai situacijai - aiškiai leisti apie tai žinoti žmonai - pasakant, kad toks elgesys yra nepriimtinas, ir kad tai kelia nemalonius jausmus, skaudina. Jeigu visos Jūsų įdėtos pastangos neveikia, ir tos pastangos yra tik iš Jūsų vieno, galima suabejoti dėl tokių santykių tęsimo.
Stiprybės ir vidinės ramybės,
Ingrida