Labas,
Ačiū, kad mums parašei ir pasidalinai savo išgyvenimais. Rašai, kad pastaruoju metu jauti liūdesį be priežasties, nebedžiugina dalykai, kurie anksčiau džiugindavo, kartais jauti energijos stygių, o kartais proveržį. Pykčio jausmas, savęs kaltinimas bei liūdesys lanko tave pastaruoju metu. Tu klausi ar tai gali būti depresija?
Aš norėčiau susilaikyti nuo skubėjimo prilipdyti etiketę, kad čia depresija. Kad ir kaip vadintume tą būseną ir gyvenimo kokybę, kurioje Tu dabar esi, akivaizdu, kad ji Tavęs netenkina ir Tau tai kelia diskomfortą, Tu tiesiog jautiesi nelaiminga. Ir tai yra svarbiausia tema.
Pas žmogų problemos neatsiranda staiga, kiekviena problema turi savo istoriją, kontekstą, ji lašas po lašo kapsi ir formuojasi, kol galiausiai mums visko jau per daug ir mes susergame. Susirgimu vadinu situaciją, kuomet mes nebegalime gyventi taip kaip gyvenome. Elgtis taip, kaip elgėmės, mąstyti taip, kaip mąstėme, nes galiausiai tai mus atvedė į aklavietę. Tam, kad žmogus, kaip sistema judėtų toliau, jam reikia kažką keisti. Pvz. Jei žmogus gyvena žalingų įpročių pilną gyvenimą, galiausiai jo fizinė sveikata pašlis ir tai bus ženklas, kad toliau taip nebegalima, reikia keisti gyvenimo būdą. Galiausiai visi prieina ribą, ir tai yra puiki galimybė augti, tik be abejo kiekvienam žmogui, tai iš pirmo žvilgsnio yra nelengva ir sunku, tačiau ilgainiui mes iš tos patirties praturtėjame ir kažko išmokstame. Tavo atveju, kaip aš matau, panašu, kad Tu irgi priėjai kažkokia ribą, kai turi kažką keisti. Keisti savo santykį su savimi ir aplinkiniais.
Klausi, kaip valdyti savo pykčio antplūdžius. Norisi pasakyti, kad pirmiausia, reikia suprasti dėl ko Tu pyksti? Pyktis yra žinutė Tau apie tai, kas Tau svarbu. Noriu pasiūlyti Tau savęs paklausti ir atsakyti raštu “Ar aš tikrai gyvenu savo gyvenimą, ar esu sąžininga su savimi ir kitais, ar mano “Taip” ir mano “Ne” yra nuoširdūs?” Pykčio protrūkiai būna tada, kai mes neleidžiame sau jo išreikšti ir kaupiame širdyje, kol galiausiai jis išsprūsta, o kitaip ir būti negali. Pyktis stipri jėga, kuri mums reikalinga, kad mes išgyventume, kad į mūsų ribas nebūtų įsiveržta, ir mes darniai eitume savo keliu. Paklausk saves: kas yra tas žmogus/žmonės, kuriems priklauso šis pyktis? Dažnai tai būna tėvai ar artimieji. Kam jis adresuotas ir nebuvo išreikštas? Kokie tavo poreikiai nori būti atliepti ir slepiasi po tuo pykčiu? Ar galėtum su tais žmonėmis pasikalbėti ir išsakyti, ką jauti, be kaltinimo, o tiesiog nuoširdžiai, kaip tu jautiesi, kas tave skaudina ir kas liūdina, kaip tu norėtum, kad būtų kitaip?
Klausi, “kaip panaikinti liūdesį?”. Iš Tavo klausimų formuoluotės jaučiu, kad Tau sunku jausti savo jausmus, juos norisi “naikinti”, “valdyti”. Jausmus pirmiausia reikia jausti, leisti jiems būti, išgyventi ir priimti, pažinti tą jausmą. Kai užplūsta tas jausmas svarbu žiūrėti į save su atjauta, supratingai ir smalsiai, ką tas jausmas nori tau pasakyti? Gali bandyti tą jausmą išrašyti, išpiešti, iškalbėti. Svarbu leisti jam būti. Kai turime tokį santykį su jausmu, tada jis nėra užspaudžiamas ir pats savaime praeina, kaip debesys danguje, mes tiesiog stebime ir leidžiame tam vykti. Svarbiausia mylime save, net ir su visokiais jausmais, besąlygiškai.
Siūlyčiau susirasti būdą, kaip Tu gali ieškoti naujų bendravimo tiek su savimi, tiek su kitais formų. Tam gali būti naudinga meno terapija, rašymo, šokio terapijos, taip pat psichoterapija. Svarbiausia nelik viena. Tau dabar atėjo pokyčių metas, kai Tu turi paleisti tai kas sena ir nebetarnauja Tau ir atrasti naujus mąstymo, elgesio būdus, kurie artimesni Tavo tikrajam “aš”. Ši situacija Tave kviečia atsigręžti į save ir sakyti sau daugiau tiesos, kuri ves Tave autentiško gyvenimo keliu.
Sėkmės ir drąsos, palaikau Tave,
Šiltai, psichologė Inga,