Sveiki,
Jūsų laiške perskaitau susirūpinimą, baimę, susilaikymą ir norą keistis. Neretai norint pasakyti ką nors "protingo", nutinka taip, jog pradedama kalbėti kas papuola. Tam įtakos turi nerimas ir stresas (abu tradiciškai mėgsta pasirodyti kur kas anksčiau, nei reikia,; mėgsta kauptis ir stiprėti). Tačiau abi emocinės būsenos būna ir naudingos. Pvz, saikingas streso ar nerimo kiekis gali padėti pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau, kai tokia būsena tampa perdėtai stipri, ji ima trukdyti. Kaip pats įvardinote, kalbėjimo metu pasirodo vis daugiau pašalinių minčių, kurios Jus ima blaškyti, kas atskleidžia, kad vertėtų dirbti su dėmesio koncentracija (bandyti išlikti ties savo pagrindine mintimi, atsispirti pašalinėms mintims). Taip pat, iš to kaip išsireikėte, suprantu, kad dažnai papuolate į kraštutinumus: arba visai nekalbate (tylite) arba inerciškai imate kalbėti per daug (ir nebekontroliuojate sakinių turinio). Šiuo atveju, vertėtų pasvarstyti ar nebūtų geriau kalbėti tiek, kiek reikia, ar kiek norite, vietoje vieno iš kraštutinumo pasirinkimo. Mintį galima iš anksto suformuluoti galvoje ir tuomet ja pasidalinti. Ir visa tai paversti įgūdžiu galima treniruojantis! Labai daug dalykų išmokstame gyvenimo eigoje, bet Kaip gerai tai išmokstame jau yra individualus faktorius. Būtent todėl siūlau treniruotis ir save mokyti kokybiškai išreikšti mintis. Pradėkit nuo kalbėjimo sau, tada po truputį pereikit prie kalbėjimo kitiems, vis sunkinant užduotį (papasakoti vis daugiau, vis mažiau pažįstamam ir panašiai).
Noriu paminėti, kad panašiais klausimais jau yra kreipesi kiti skaitytojai. Palieku nuorodas čia: apie baimę atsakyti į klausimą, apie viešo kalbėjimo baimę, apie kalbėjimą ir fiziologiją, apie baimę pasakyti kažką netaip, dar viena viešo kalbėjimo baimė, apie baimę suklysti.
Linkiu nepasiduoti,
Odeta