Laba diena,
Man 16 metų. Pagrindis klausimas skambėtų taip:kaip man reikėtų elgtis su aplinkiniais žmonėmis?
Nuo pat mažens gilinausi į aplinką visais savo pojūčiais, tad man žodis ,,nuobodulys'' vis dar tebėra nesuprantamas: Jei tu kažko lauki,visada gali apžiūrėti tai,kas yra prieš tave. Paliesti. Paklausyti,net jei tai gėlių vazonas ar plika siena. Užuosti. Ar prisiminti kokį nors seną kvapą. Galiu sėdėti su vienu degtuku rankose kelias valandas, ir man nėra jokio poreikio ką nors daryti,nebent privalau(paruošti namų darbus,išvesti šunį,įvykdyti duotą žodį). Kitų akimis galiu pasirodyti tarsi atsilikusioji,tačiau esu gabi mokslams, ypač matematikai bei chemijai. Visur matau savotiškas sąsajas bei pastebiu įvairius dėsnius,kuriuos sukontroliavus aš galėčiau iš pagrindų pakeisti savo gyvenimą.
Mąstau visiškai kitaip nei visi ir man prirekė gausybės laiko tam suvokti. Tikriausiai todėl trečiarūšis dalykas man yra bendravimas. Man be proto keista,kai bendraamžiai šokinėja nuo vienos temos prie kitos,galiausiai nepasakydami nieko svarbaus. Plepa apie vaikinus,apie jų išvaizdą,tačiau sugeba nepastebėti kokie gražūs jų šėšėliai. Vaikinai kalba apie merginas bei kompiuterinius žaidimus,tačiau nejaučia didžiulio radiacijos kiekio savo akyse,jie net nejaučia kaip kompiuteris, skleisdamas žinias tarsi kvėpuoja, po teisybei niekas to nejaučia.
Skaičiau be proto daug apie paauglystę,brendimo laikotarpį ir pan. tačiau tai man vis dar neįkandama,aš jaučiu,kad mano žinios gilėja,kad kas minutę sužinau kažką naujo,tačiau mano mąstymas vis dar toks pats. Manęs netraukia priešingos lyties atstovai,man nesinori lyg niekur nieko pavaikščioti po parduotuves ar pašokinėti su draugėmis nuo vienos temos prie kitos.
Aš negaliu suprasti Bendravimo. Man tai trečiarūšis dalykas,kurio aš visiškai nesuprantu. Aš gebu palaikyti su žmogumi pokalbį pagal šablonus,kuriuos nugirstu ''McDonalds,, ar kurie garsiai išspygaujami koridoriuose,tačiau kalba mane suvaržo,o ir žmogus šalia manęs pasijunta nejaukiai. Man asmeniškai pokalbių nereikia,tačiau noriu kiekvienam žmogui suteikti galimybę bendrauti su manimi,jei jis to nori,todėl nes aš tyrinėju pasaulį per savuosius šešis pojūčius bei pastebimą dėsningumą(aš visuomet klausausi,bet pačiai uždavinėti klausimus primena juoką laidotuvėse) kiti žmonės tai daro bendraudami, bei vedami nuolat kintančios savo psichikos būsenos. Aš nenoriu tapti kliūtimi jų pažinimo kelyje,kaip,kaip nei vienas iš jų netrukdo man.
Taip pat pastebėjau,kad beveik nieko nejaučiu,ar jaučiu mažiau nei kiti. Žinau,kas yra ašaros,jos skirtos akies gleivinei drėkinti,bet mąnosios akys visuomet išvirsta matant kitą verkiant nesusižeidus,ar kvatojant iki to,kad nebepastovima ant kojų. Baimė,kurią galėčiau apibūdinti kaip intuicinę reakciją prieš darant ką nors,kur gali lengvai suklysti,taip pat man sunkiai suvokiama.
Tačiau man puikiai pažįstamas smalsumo jausmas,kuris mane lydi beveik visuomet, ar tas pakylėjimo jausmas,kai atrandi naują dėsnį kurio kiti kaip visuomet nepastebi.
Apibendrinant,aš aprašiau viską, kas mano manymu jums reikia žinoti bandant atsakyti į mano klausimą:kaip man bendrauti su žmonėmis,leisti jiems mane pažinti be skrupulų ar stabdžių? Kaip jau minėjau,man bendravimo tiesiog nereikia,tačiau kiti žmonės,tiek bendraamžiai tiek vyresnieji jo tikisi iš manęs,ir aš norėčiau jų nepalikti tyloje be žodžių(kuri kaip visai neseniai paaiškėjo yra ,,nejauki tyla)
Iš anksto dėkoju jums už atsakymą bei kantrybę skaitant šį laišką kurį parašyti mane paakino fizikos mokytojas.
Jorija