"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Visiems atrodo, kad esu laimingas žmogus. Bet viduje... viduje tuščia. Nuo mažens nepritapau mokykloje. Buvau patyčių objektas. Bendraklasiams užkliūdavo mano išvaizda, batai ar net pažymys. Nebenorėjau eiti į mokyklą. Verkdavau, prašydavau mamos ir ieškodavau įvairiausių išeičių. O ką jau kalbėti, apie man žūtbūt reikalingą savęs realizavimą? Bėgant laikui, pradėjau augintis "krokodilo odą", kuri vis dar auga. Pakeičiau mokyklą. Radau geresnes sąlygas tobulėti. Porą metų jaučiausi daug geriau. Tai buvo tie metai, kai aš nustojau kovoti ir pradėjau gyventi. Pradėjau plaukti pasroviui. Deja, vėliau man pasakė, kad esu niekam nereikalingas. Vėliau pajutau depresijos užuomazgas, kurioms, ačiū Dievui, spėjau pasipriešinti. Pradėjau rūkyti, vartoti alkoholį - tokią įtaką darė mano draugai, kurių, iš tiesų, niekada neturėjau. Mokslai suprastėjo. Vakarais klūpėdavau ant kelių ir hipnotizuodavau save: "aš blogas žmogus, aš blogas žmogus..."  Na, ir kas iš to, kad feisbuke 1000 draugų? Kai liūdna, nežinai, kam parašyti, nes visi turi savų problemų ir mano problemos niekam neįdomios. Na, ir kas iš to, kad tau 18, o tu dar nesi merginos bučiavęs? To negali niekam sakyti. Na, ir kas iš to, kad nevaikštai į vakarėlius, o namų darbus ruoši ir penktadieniais? What, ką? Tėvų įskiepytas maksimalizmas tik dvyliktoje klasėje subrandino gebėjimą suderinti poilsį, laiką sau bei sąmoningą mokymąsi. Deja, manyje vis dar dabar tuščia. Nemoku prisileisti žmonių. Bijau, kad įskaudins. Aš kovojau ne tik prieš patyčias, dėl kurių privalėjau subręsti ir tapti savarankišku jau paauglystėje, kovojau prieš save ir man primetamus stereotipus. Mokslo, išvaizdos, kalbos ar elgesio. Kovoju ir dabar. Tik, kai turiu patirties tame žiauriame gyvenimo kare, tai daryti yra lengviau.

Kaip dabar man prisileisti žmones? Kas iš tvarkingo gyvenimo būdo ir poilsio ir darbo derinimo, jeigu man tai nepadeda?

paklausė 2019 Vas 9 Bendravimas ir santykiai tukovoji

1 Atsakymas

Sveiki,

                 Visų pirmiausia noriu pasakyti, jog Jūsų laiškas labai atviras ir drąsus. Juk kalbėti apie tai, kas mus skaudina yra drąsu.

                 Savo laiške rašote, jog kitiems atrodote laimingas žmogus, nors pats viduje jaučiate tuštumą. Kaip suprantu viskas prasidėjo nuo mokykloje patirtų patyčių.

                 Patyčios neretai gali giliai paveikti žmogų, o jų patirta žala ne visada išgaruoja bėgant metams. Tam tikrais atvejais žmonės apsistato sienas aplink save arba kaip Jūs- užsiaugina krokodilo odą. Normalu, jog, kuo storesnė ta oda, tuo sunkiau prisileisti kitus žmones. Iš vienos pusės norisi bendravimo su kitais, iš kitos pusės kyla baimė būti atstumtam ir įskaudintam.

                 Apskritai, gyvenimas primena amerikietiškus kalnelius kuriame daug pakilimų ir nuolydžių. Savo laiške rašote, jog buvo gyvenime etapas, kurio metu jautėte depresijos užuomazgas, dėl to, jog kitas žmogus pasakė, jog jūs esate nereikalingas, taip pat buvo etapas, kurio metu dėl kitų įtakos vartojote alkoholį ir rūkėte, ir sakėte sau, jog esate blogas žmogus, o visa tai lydėjo nuolatinė kova dėl jums primetamų stereotipų.                Tokiais ir visais kitais gyvenimo etapais visada atsiras žmonių, kurie gali peikti mūsų elgesį, išvaizdą ar kalbėjimo manierą. Juk išsiskirti iš kitų –reiškiasi būti unikaliu, būti savimi. O tai ne visada patiks visiems. Dėl to, jūs turite teisę jausti pykti, nusivylimą, liūdesį. Jūs turite teisę ieškoti būdų, kurie gali padėti jums.

                 Taip pat, laiške rašote, kad jums 18 metų, o jūs dar nesate bučiavęs merginos. Dėl to, jog negalite to niekam pasakoti, suprantu, kad Jums dėl to gėda. Laiško pabaigoje nurodysiu nuorodą straipsnio, kuriame aprašoma panaši į jūsų patirtis. Galbūt norint pradėti prisileisti žmones, būtų naudinga paskaityti, ką kiti žmonės jaučia panašioje situacijoje ir kas jiems padėjo įveikti tuštumą?

                 Jei gyvenimas kaip amerikietiški kalneliai, tai jūsų gyvenime tikrai būta ne tik nuolydžių, bet ir pakilimų. Vienas iš jų yra savirealizacija.  Savo laiške klausiate, kas Jums iš tvarkingo gyvenimo būdo ir poilsio ir darbo derinimo, jeigu Jums tai nepadeda? Pagalvokite ar šiuo gyvenimo etapu save realizuojate? Laiške rašėte, jog savirealizacija Jums yra labai svarbi, o dėl kažkada atrastų sąlygų tobulėjimui jautėtės daug geriau, nustojote kovoti ir pradėjote gyventi. Prisiminkite ar tuo gyvenimo momentu bendrauti su kitais buvo lengviau ? Kas dabar galėtų padėti atrasti tokias sąlygas?  Prisiminkite su kokiu jausmu ir mintimis ėjote per gyvenimą? Tik susidraugavęs su savimi, supratęs ir pažinęs savo jausmus ir palikęs tą savo ir kitų kovą ir pradėjęs gyventi, jūs būsite pasiruošęs priimti naujus žmones. Gal būt tai padaryti padėtų ir psichologo konsultacijos.

Žadėta nuoroda: https://www.nebegeda.lt/as-dar-neturejau-jokios-lytines-patirties/ 

Linkiu stiprybės išliekant savimi ir pradedant gyventi bei nustojant kovoti. Jūs ne vienas !

atsakytas 2019 Vas 10 Laura
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų