Tiksliau, jaučiuosi visiškai niekam tikus. Nors esu dar tik 17 metų, nuo 12 iki 15 metų, tam tarpe, teko patirti stiprių išgyvenimų. Eina treti metai kai košmaras baigėsi, o man galvoje vis dar visi tie patys blogi prisiminimai. Kiekvieną dieną, kiekvieną minutę, galvoj vis sukasi įvairūs stresiniai klausimai (kas bus jeigu, kodel man taip, nieko nesuprantu ir esu kvaila ir panašiai). Esu labai susikausčius (šokiu pamokoje negaliu atsipalaiduoti, vis klausia, kodėl aš tokia susikausčius), į pamokas einu su stresu, jaučiuosi atsilikus nuo bendraklasiu (kad nesu tokia protinga, nesu išvis pakankamai protinga kad mokyčiaus tokioje mokykloje, kurioje dabar mokausi).. Net nesugebu sudelioti savo minčių. Dabar rašau, galvodama, kad nesuprasite ką išvis čia rašau.. Kuo toliau, tuo labiau prarandu motyvacija absoliučiai viskam. Būdavau iš tiesų aktyvus vaikas, lankiau sporto šaką, turėdavau daug užsiiemimų ir svarbiausia, kad viską spėdavau. Šiuo metu nebenoriu nieko, manes niekas nedomina, pastoviai skundžiuos kad neturiu laiko (nors turiu, tiesiog nėra noro kažką daryti). Nemoku bendrauti su mama, nemoku jos paguosti, su tėčiu tuo labiau(nes tėvai išsiskyrę), todėl jaučiuosi labai prasta dukra, noriu kad tėvai manim didžiuotusį, bet faktas, kad nieko nesugebu. Draugų tarpe laikau save šiek tiek savanaudiška,dažniusiai neturiu ką pasakyt, tai yra, esu tas žmogus, kuris daugiau klauso, nei kalba. Mintys šokinėja, tikrai sunku suprasti. Taip žinau, kad reikia specialistų pagalbos prašyt. Esmė, kad nuėjus pas psichologa, greičiausiai pradėsiu verkti pasakius tik vieną sakinį, arba nupasakosiu taip, kad nebus įmanoma suprasti ką aš noriu pasakyti. Tiesiog, pastoviai jaučiu kažkoki nerimą, nesugebu jaustis laiminga. Kiekvienas nepasisekimas nuliūdina mane, stipriai, net gi, kol galiusiai imu verkti. Jaučiuosi silpna, nemokanti pastovėti už save, visiška pesimistė...