Miela Ramune,
Visų pirma, ačiū, kad parašei ir pasidalinai savo situacija. Tikiuosi, kad iš to ką perskaičiau, aš sugebėjau interpretuoti tavo poziciją teisingai, ir mano mintys išdėstytos žemiau tau bus naudingos.
Pradedant noriu pasakyti, kad mokykla įvairiomis prasmėmis gali būti išties sudėtinga vieta ir apskritai - laikotarpis. Vienas pagrindinių ir dažnai sunkiausių išbandymų yra tas, jog tu privalai nuolatos parodyti/įrodyti, ką ir kaip tu moki, o būti atvirai vertinamam gali būti nelengva. Tad situacija, kuomet mokytoja/s viešai klasėje iškelia klausimą, o mokiniai taip pat viešai turi į jį atsakyti, kartais gali tapti netgi psichologiniu iššūkiu.
Tačiau jausti tam tikrą nerimą kalbant prieš publiką yra normalu, nes grupėje žmogus iš prigimties visada norės pritapti, patikti, būti priimtas ir suprastas. Tad viešas kalbėjimas visiems kelia tam tikrą stresą, skiriasi tik jo laipsniai. Kai kuriems, deja, tai išsirutulioja į itin stiprų jausmą, kurį sunku ignoruoti. Dažnai nejauku yra dėl to, kad mums atrodo, jog aplinkiniai iškart pastebi, kada mes esam įsitempę ar išsigandę. Tačiau pakartotiniai psichologiniai eksperimentai parodė, kad tiesa yra ta, jog aplinkiniai toli gražu nėra tokie pastabūs, kaip mes manome. O jeigu jie ir pamato, kad iš jaudulio dreba rankos ar prakaituojama, jie apie tai pamiršta daug greičiau nei mes įsivaizduojam.
Manau, kad tau padėtų, jeigu galėtum išsakyti savo problemą artimam klasės draugui/draugei, arba mokytojui, kuriuo gali pasitikėti. Dažnai žmogaus nerimas mažėja, kai apie jį kalbama garsiai, ypač su tais, kurie yra toje pačioj aplinkoj kaip ir tu, ir gal būt patiria tokias pat problemas. Gal žinodama, kad klasėje sėdi nors vienas tave palaikantis ir suprantantis žmogus, jausiesi stipresnė.
Taip pat yra be galo svarbu atsiminti, kad nors ir visi esat toj pačioj klasėj, kiekvienas vis dėlto esat individualus ir reaguojat į tuos pačius dalykus skirtingai. Svarbu neskubėti savęs teisti, jeigu nesi toks/tokia, kokiu norėtum būti. Pasitikėjimas savimi ateina tuomet, kai leidi sau būti pačiu savimi.
Taigi, nors daug spaudimo gali kilti iš mūsų aplinkos (namai, mokykla), visgi kritiškiausias savęs vertintojas dažnai esi pats tu. Tai ne tik problema atsiradusi svarstant, ar atsakyti į mokytojos klausimus, ar geriau patylėti – tai tavo pasitikėjimo savimi ieškojimas. Matau, kad esi protinga mergina, ir kad nori save suprasti, pažinti bei augti. Ir tai yra nuostabu. Nei vienas nesam gimę jau viską žinantys, pasitikintys savimi, pažįstantys save – viskas prasideda nuo mažų žingsnelių.
Didžiausią įtaką sau gali padaryti ne kas kitas, bet pats žmogus – pabandyk laikas nuo laiko pasakyti sau šiltą, palaikantį žodį. O jeigu pajausi kirbant negatyvias mintis, pabandyk vieną po kitos jas paversti pozityvais.
Galų gale, taip pat nepamiršk, kad baigėsi dar tik pirmas mokslo metų mėnuo – iš po atostogų yra visiškai normalu jaustis šiek tiek pasimetusiam.
Užbaigiant, aš nuoširdžiai linkiu tau pradėti jaukintis pasitikėjimą savimi dar šiandien, nuo mažiausio žingsnelio, kaip pavyzdžiui nors ir nuo vieno teigiamo, padrąsinančio žodžio pačiai sau.
Nuoširdžiai,
Vilda