"Tu - ne vienas!" Pagalbos Linija

Noriu nusižudyti. Pavargau nuo gyvenimo, pavargau nuo minčių srauto kuris mane vargina. Atrodo man belieka kreiptis čia ir parodyti savo balsą anonimiškai Mano vidus šaukia ,,Meldžiu aš nebegaliu viena visko pakelti. Man reikia pagalbos!''

Pavargau. Nesuprantu savęs, ko noriu. Vis klausiu savęs ,,Kodėl turėjau gimti?'' Kam manęs reikia? Kokia yra mano dalis šitam pasaulyje?'' ir dar daugiau klausimų, kurių neišvardinau. Turiu daug klausimų bet atsakymų niekaip nerandu.
Pavargau tylėti, tiesiogine prasme. Kiek pas mane visko susikaupė, bet nėra patikimo žmogaus kuriuo pasitikėčiau.

Pavargau nuo užslopinto pykčio, kurio nepajėgiu parodyti. Taip, noriu save sužaloti, taip noriu pajausti tarp pirštų varvantį kraują!:( Noriu pajausti pagaliau palengvėjimą.

Net nebežinau, kur dėtis, kai mane užpuola srautas blogų minčių ir, nežinai ką daryti, todėl bandai tai užgniaužti, nors žinai kad tai, nieko gero neduoda.

  1.  Ką man daryti su užslopintų pykščių, be psichologo konsultacijos?
  2.  Ką daryti, kai būna labai stiprus noras nusižudyti, kaip sumažinti norą nusižudyti? Kokiu būdu ištverti tą siaubingą buseną, kai atrodo jau išprotėsi jei nieko nedarysi?
  3.  Kaip ir kokių būdų nustoti save žalojus. Kokiais būdais atitraukti mintis apie žalojimą?


P.S. Jūs net neįsivaizduojate, kaip man yra sunku prašyti pagalbos ir dar nepažįstamo žmogaus, kai net artimieji, net nežino kas mano viduje dedasi. Nepasakiau, man yra 21 m.

Ačiū jums už jūsų darbą! Stiprybės ir ištvermės jums darbe, o labiausiai linkiu džiaugsmo dvasios, kurio man taip trūksta.

paklausė 2019 Geg 2 Depresija anonimas

1 Atsakymas

Geriausias atsakymas

Labas, Anonime,

Ačiū už Tavo žinutę ir tuo pačiu atsiprašau, kad atsakymas taip užtruko – Tu Ne Vienas! buvo užklupę organizaciniai rūpesčiai, dėl kurių buvo sutrikusi ir Pagalbos Linija.

Tavo aprašomi išgyvenimai išties labai stiprūs. Nieko keista, mat savižudiškos mintys – tai kritinė būsena, kuri neatsiranda staiga, o prie jos artėjama pamažu. Kad ir kas tai buvo – psichologinės traumos, emocinis disbalansas, depresinės būsenos – mintys apie savižudybę yra labai rimtas ženklas apie tai, kaip smarkiai reikalingi pokyčiai ir pagalba.

Tavo žinutėje visai nėra jokių užuominų apie tai, kas ir kodėl tokias mintis galėjo sukelti. Tačiau ar šiame kontekste tai iš tiesų pats svarbiausias dalykas? Mano manymu – dėl ko labai džiaugiuosi, jog parašei – šiuo metu svarbiausia padėti sau pačiai. Tavo išsakytos mintys („Pavargau tylėti“, „Aš nebegaliu viena visko pakelti“) pašaliniam lyg ir kelia klausimą – o kodėl reikia viską pakelti vienai? Kodėl privalai tylėti? Kas lėmė tokį požiūrį, ir galbūt jis prisidėjo ir prie savižudiškų minčių atsiradimo? Ar tai aplinka, kurioje nesaugu atsiverti, o gal įsitikinimas ir baimė prabilti?

Bet kokiu atveju, tai, kad Tu rašai čia, rodo, jog ieškai pagalbos – tai yra be galo svarbus pirmasis žingsnis pokyčių link. Taip, pokyčiai įmanomi, tačiau nepaprastai svarbu įsisąmoninti, jog pirmasis žmogus, galintis padėti sau esi Tu pati. Tai reiškia, jog tavo sąmoningos, tęstinės pastangos siekti pagalbos, keistis ir kovoti yra pagrindinis aspektas norint sumažinti savižudiškas būsenas. Tai nėra išsprendžiama per dieną ar dvi, ar savaitę. Tačiau Tu turi visus resursus ir svarbiausia savo pačios valią šią situaciją spręsti.

Kodėl taip svarbu tai suprasti? Nes pyktis, bejėgiškumas, baimė, užplūstantys savižudiškų būsenų metu, dažnai verčia pasiduoti, nuleisti rankas, leisti sau tikėti, jog niekas man nepadės, aš niekam nerūpiu ir pan. Norint išspręsti savižudiškas būsenas, gali tekti daryti dalykus, kurie galbūt atrodo beprasmiai, nereikalingi, „vis tiek niekas nepasikeis“. Tačiau turi prisiminti, kad kovoji, ir daryti tai sąmoningai, net ir pačių stipriausių išgyvenimų metu.

Izoliacija yra vienas iš didžiausių savižudybės riziką skatinančių veiksnių. Pati sakai, kad „neįsivaizduojate, kaip man sunku prašyti pagalbos“. Aš siūlyčiau nuo to ir pradėti. Gal ne tokios ir svarbios priežastys, kodėl baisu – svarbiausia išmokti prašyti pagalbos. Draugų, artimųjų, to žmogaus, kuriuo pasitiki, galiausiai, psichologų. Nelik viena. Daugybė savižudiškas mintis išgyvenusiųjų teigia, jog izoliacijos jausmas tų būsenų metu veda prie destruktyvaus elgesio ir minčių. Leisk sau pamatyti, kiek daug žmonių Tu rūpi ir kiek jų pasiruošusių suteikti Tau pagalbą – galbūt jie net nežino, kuo Tu gyveni? Net jeigu tai savanoris ar psichologas – leisk sau suvokti, kad nesi viena.

Savižudiškų būsenų metu mąstymas be galo susiaurėja, realybė tampa iškreipta. Lieka tik trauminiai išgyvenimai, itin negatyvios emocijos ir dažnai visiškai neracionalus mąstymas. Kaip jas išgyventi? Vėlgi geriausias patarimas – būti su kitais žmonėmis. Kalbėti. Dalintis. Išgyventi kartu. Kitas būdas – nukreipti mintis ir dėmesį visai kitur. Galbūt bėgti? Šokti garsiai pasileidus muziką? Rašyti laiškus sau, muziką, dainas? Skaityti? Žaisti video žaidimus? Parsisiųsti vieną iš programėlių, skirtų padėti išgyventi kritinę būseną (https://www.tomsguide.com/us/suicide-prevention-apps,review-2397.html ) ? Iš esmės – daryti viską, kad mintys „neapsemtų“ proto ir neprivestų prie destruktyvių veiksmų. Nors tuo metu atrodo, kad tas epizodas niekada nesibaigs, tačiau jis turi pabaigą taip pat, kaip ir pradžią.

Tai – pastebėjimai pradžiai. Negalėčiau labiau pabrėžti, kaip svarbu tavo situacijoje ieškoti pagalbos. Galbūt galėtum kreiptis į šeimos gydytoją ir papasakoti, kaip tu jautiesi? Savižudiškos mintys – tai rimta ir nerimą kelianti būseną, į kurią jis/ji tikrai nenumos ranka. Priklausomai nuo to, kuriame mieste gyveni, yra ne viena nemokama programa, skirta psichologinei sveikatai gerinti (pavyzdžiui, Jaunimo centras Dainavos poliklinikoje Kaune?). Daugiau jų gali rasti čia: http://www.vlk.lt/kurkreiptisemocpagalbos

Tau tik 21 metas ir, kad ir kaip banaliai tai gali skambėti, tavo visas gyvenimas, jo grožis ir iššūkiai, tau prieš akis. Savo praktikoje esu susidūrusi su ne vienu žmogumi, turinčiu tokių sunkumų, apie kuriuos niekada nepagalvotum, žvelgdamas į jį iš išorės. Tai padeda suvokti, kad tobulų žmonių, kad ir kaip sunku tuo patikėti, nėra. Tie veidai gatvėje – niekada nežinai, kokias neįtikėtinai skausmingas istorijas jie slepia, kokias naštas neša ir su kokiu sielvartu jie kovoja. Tikiu, kad ir Tu pati supranti, jog savižudybė – tai ne išeitis, o tik bėgimas nuo problemos, deja, negrįžtamas. Visi mes privalome išmokti priimti savo istorijas, kad ir kokios skausmingos jos bebūtų, susitaikyti su jomis ir leisti sau pradėti naują gyvenimą – ramybėje. Taip pat ir Tavo situacija – tikiu, kad ji yra išsprendžiama, o labiausiai tikiu Tavimi, kad Tu gali sau padėti.

Linkiu tau pačio tikriausio gyvenimo džiausmo – jis ateis. Tuomet Tu atsigręši į save ir visa širdimi padėkosi: „Ačiū, kad buvai stipri“.

Su didžiausiu palaikymu,

Kaja Elena

atsakytas 2019 Geg 31 Kaja
patvirtintas 2019 Bir 2 qadmin
×

Sek Tu-ne vienas! Facebook'e!

Palaikyk projektą!

566 klausimų
569 atsakymų
10 komentarų
173,916 vartotojų