Sveiki,
ačiū už laišką ir norą pasidalinti savo išgyvenimais. Jūsų laiške gausu liūdesio ir nusivylimo dėl to, jog neturite brolio/sesers. Rašote, jog esate vienturtė ir jau ilgą laiką jaučiate brolio/sesers trūkumą. Nors ir suvokiate, jog dabartinė situacija nepasikeis, t. y. brolio/sesers nebeturėsite, visgi nerimaujate ir liūdite dėl to, jaučiate pavydą tiems, kas turi brolį/seserį.
Normalu, kad dažnai gyvenime kai kurie įvykiai klostosi ne taip, kaip norėtume. Ir normalu dėl to išgyventi stiprias neigiamas emocijas (pyktis, liūdesys, nerimas ir kt.). Juk esame žmonės, kurie į diskomfortą, trūkumą, poreikio nepatenkinimą reaguojame dažniausiai pykčiu ir liūdesiu. Tik skiriasi žmonių emocijų įveikos būdai. Ir nuo mūsų priklauso, kaip išveiksime vieną ar kitą emociją.
Jūsų atveju, pavydas ir liūdesys, du stiprūs jausmai, pranešantys mums, kad kažkas vyksta ne taip, kaip norime. Pavydintys žmonės dažnai mato kitų privalumus, sėkmes ir „gražiąsias“ gyvenimo puses, tuo tarpu savo privalumams ir džiaugsmams neretai tampa „akli“. Pavydas verčia aukštinti kito žmogaus gyvenimą, nepaisant to, ką turi ir kuo gali pasidžiaugti pats. Dažnai pavydas veda prie depresijos, t. y. gilios liūdesio duobės, iš kurios išlipti darosi sunku. Svarbiausia, jog apimti pavydo dažniausiai prarandame sąmoningumą, dėl to nesuvokiame tikrosios situacijos, t. y. nematome pasaulio toks, koks yra iš tikrųjų.
Matydami vien tai, ko neturime, ir visą dėmesį skirdami savo trūkumui, nepajėgsime būti laimingi. Tam, kad būtų išlaikyta pusiausvyra ir vidinė harmonija, privalome pamatyti visą pilną vaizdą. Tai reiškia, kad nepaisant to, jog neturite brolio/sesers, pamatykite tai, ką turite ir kuo galite pasidžiaugti. Galbūt, kaip rašėte, tai bus Jūsų draugės, vaikinas, mama ar tėtis, su kuriais palaikote ryšius. Tai gali būti ir kursiokai (jei studijuojate) bei kolegos darbe. Žinoma, galite galvoti, jog niekas kitas negali atstoti brolio ir sesers, tačiau gyvenime būna visaip. Kartais su draugu ryšys gali būti stipresnis nei su seserimi ar broliu arba atvirkščiai. Taigi skatinu atrasti žmones, kurie yra aplink Jus ir su kuriais galite palaikyti nuoširdų, atvirą ryšį. Tai padės užpildyti santykio su seserimi/broliu trūkumą.
Na o priimti likimą tikriausiai yra kiekvieno žmogaus pagrindinė gyvenimo užduotis. Juk gyvenime yra dalykų ir situacijų, kurių nepakeisime, taigi belieka visa tai priimti. Priimti, reiškia nenorėti pakeisti, patobulinti, o tiesiog palikti viską taip, kaip yra. Priimti, reiškia mylėti situaciją tokią, kokia ji yra.
Linkiu kantrybės ir džiaugsmo,
Martyna