Jūs kartu jau kurį laiką. Žmogus šalia jūsų protingas, patrauklus, su juo smagu būti tarp draugų. Bet kai pokalbis pasisuka apie jausmus, tarsi nusileidžia užuolaida. Klausimas „kaip tu jautiesi?“ sulaukia „normaliai“. Ginčas baigiasi ne susitaikymu, o tyla. O jūs vis dažniau galvojate: gal su laiku tai pasikeis?
Emocinis neprieinamumas – viena dažniausių priežasčių, kodėl žmonės santykiuose jaučiasi vieniši, nors šalia yra partneris. Ir tai neskiria lyčių: taip elgtis gali tiek vyrai, tiek moterys.
Kaip tai atrodo kasdienybėje
Emociškai neprieinamas žmogus nebūtinai šaltas ar piktas. Dažnai jis būna malonus, rūpestingas praktiniuose dalykuose, net linksmas. Tačiau pastebimi pasikartojantys ženklai:
- vengia kalbėti apie jausmus – savo ir jūsų;
- konfliktuose užsisklendžia, išeina arba keičia temą;
- sunkiai priima rūpestį, komplimentus, pagalbą;
- kai santykiai artėja, staiga atsitraukia;
- atrodo, kad visada laiko kažkokį „atsarginį išėjimą“.
Iš kur tai kyla
Psichologai dažniausiai šaknų ieško vaikystėje. Vaikas, augęs šeimoje, kur tėvai piktnaudžiavo alkoholiu, kur buvo smurtaujama ar jausmai buvo ignoruojami, labai anksti išmoksta vieną taisyklę: rodyti jausmus pavojinga. Jei verksi – bus blogiau. Jei paprašysi pagalbos – niekas nepadės. Saugiau pasikliauti tik savimi.
Prieraišumo teorijoje toks modelis vadinamas vengiančiuoju prieraišumu. Jis ne charakterio yda, o kadaise buvęs išlikimo būdas. Problema ta, kad suaugusio žmogaus santykiuose jis nebeapsaugo – jis atskiria.
Svarbu suprasti ir tai, kad toks žmogus dažniausiai nejaučia, kad elgiasi šaltai. Jam tai tiesiog „normalu“. Jis gali nuoširdžiai nesuprasti, ko iš jo norima.
Ar žmogus gali pasikeisti?
Gali. Bet ne bet kokiomis sąlygomis.
Pirma sąlyga – jis pats turi pamatyti problemą. Ne todėl, kad jūs jam pasakėte, o todėl, kad pats pajunta, jog šis modelis jam trukdo gyventi. Be šio supratimo pokyčiai retai trunka ilgiau nei kelias savaites.
Antra – jis turi norėti dirbti su savimi. Dažniausiai tai reiškia psichoterapiją. Sunkios vaikystės patirtys retai išsisprendžia vien geranoriškais pokalbiais namuose. Suaugusiems alkoholikų vaikams veikia ir savitarpio pagalbos grupės, kuriose žmonės pirmą kartą išgirsta, kad jų patirtis nėra unikali.
Trečia – laikas. Prieraišumo modeliai keičiasi ne mėnesiais, o metais. Ir tas kelias nebūna tiesus: po geresnio laikotarpio gali vėl ateiti atsitraukimas.
Ko jūs negalite padaryti
Dažna klaida – tikėti, kad pakankamai meilės ir kantrybės „atšildys“ žmogų. Jūsų šiluma gali sukurti saugią aplinką, bet negali atlikti darbo už kitą. Kuo labiau stengiatės, tuo dažniau jis gali atsitraukti, nes artumas jam kelia nerimą. Taip susidaro užburtas ratas: vienas veja, kitas bėga.
Ką galite padaryti jūs
Nors pakeisti kito negalite, galite sukurti sąlygas, kuriose pokyčiai tampa lengvesni. Kalbėkite apie savo jausmus be kaltinimų: ne „tu niekada nieko nesakai“, o „man trūksta žinoti, kas tau darosi“. Nespauskite atsakyti iš karto – emociškai užsisklendusiam žmogui dažnai reikia laiko suprasti, ką jis jaučia. Pagirkite mažus žingsnius, kai jis pasidalija kuo nors asmenišku. Ir labai svarbu – rūpinkitės savimi: draugais, savo pomėgiais, savo emocine sveikata. Jei visas jūsų gyvenimas sukasi apie bandymą „pasiekti“ partnerį, išsenkate patys, o santykiai tampa dar įtemptesni.
Kaip atskirti progresą nuo stovėjimo vietoje
Progresas atrodo taip: žmogus pats pradeda kalbėti apie savo jausmus, net jei nedrąsiai; po konfliktų grįžta prie pokalbio; pripažįsta, kai užsisklendžia („atsiprašau, vėl atsitraukiau“); domisi pagalba ar ją jau gauna.
Stovėjimas vietoje – kai viskas tęsiasi taip pat, o kiekvienas jūsų bandymas kalbėtis sutinkamas su „tu per daug dramatizuoji“ ar „man viskas gerai“.
Kodėl mus traukia būtent tokie žmonės
Verta pažvelgti ir į save. Dažnai emociškai neprieinamus partnerius renkasi žmonės, kurie patys vaikystėje turėjo „užsitarnauti“ meilę ar dėmesį. Tada santykiai, kuriuose reikia nuolat stengtis, atrodo pažįstami ir net patrauklūs, o ramus, atviras partneris – nuobodus. Tai nereiškia, kad esate kalti dėl situacijos. Bet supratimas, kodėl jus traukia toks modelis, padeda nesukti to paties rato kituose santykiuose, jei šie nepasiteisins. Šis darbas su savimi naudingas bet kokiu atveju – ir likus kartu, ir išsiskyrus.
Klausimas, kurį verta užduoti sau
Ne „ar jis pasikeis?“, o „ar galiu būti laimingas (-a) šalia žmogaus, kuris gali ir nepasikeisti?“. Jei atsakymas – ne, tai nereiškia, kad reikia rytoj išeiti. Bet tai reiškia, kad reikia kalbėtis atvirai, aiškiai įvardyti savo poreikius ir nustatyti sau laiką, per kurį tikitės pamatyti realių pokyčių.
Jūsų poreikis būti matomam ir girdimam nėra per didelis reikalavimas. Tai sveikų santykių pagrindas. Ir kartais geriausia, ką galima padaryti abiem, yra ne laukti be galo, o pasiūlyti kartu kreiptis į porų terapeutą. Jo kabinete dažnai paaiškėja, ar abu tikrai nori to paties.