Vaikai apie mirtį klausia labai skirtingai. Vienas nori žinoti, kur dingo senelis, kitas klausia, ar močiutei po žeme nešalta, o trečias nenori kalbėti visai. Suaugusiajam tokie klausimai gali būti skaudūs, tačiau vaikui dažniausiai padeda paprastas ir aiškus atsakymas. Apsilankymas kapinėse gali būti viena iš progų kalbėtis, bet jis neturėtų virsti privalomu gedulo ritualu.
Atsakykite aiškiai, nebandydami paslėpti tiesos
Mažam vaikui posakiai „užmigo amžinu miegu“ ar „išėjo“ gali būti klaidinantys. Jis gali pradėti bijoti miego arba laukti, kol miręs žmogus sugrįš. Geriau amžiui suprantamais žodžiais pasakyti, kad žmogus mirė, jo kūnas nebeveikia ir jis nebegali grįžti.
Nereikia iš karto aiškinti visko, ką suaugęs žmogus žino apie netektį. Atsakykite į konkretų klausimą ir leiskite vaikui paklausti dar kartą. Kartais jis prie tos pačios temos sugrįš po kelių dienų ar net savaičių. Tai nereiškia, kad ankstesnio paaiškinimo nesuprato – vaikai naują informaciją apmąsto dalimis.
Ką pasakyti prieš einant į kapines?
Prieš vizitą trumpai paaiškinkite, ką ten matysite: takus, paminklus, gėles, žvakes, žmones, kurie prisimena mirusiuosius. Pasakykite, kieno kapą lankysite ir ką paprastai ten darote. Galite pridurti, kad žmonės kapinėse kartais liūdi, o kartais tiesiog ramiai prisimena gražias akimirkas.
Svarbu pasiūlyti vaikui pasirinkimą. Jei jis nenori eiti, galima pasiūlyti kitą prisiminimo būdą: kartu peržiūrėti nuotraukas, nupiešti piešinį ar prisiminti mėgstamą mirusio žmogaus pasakojimą. Vaiko dalyvavimas turi būti kvietimas, o ne meilės ar pagarbos įrodymas.
Mažas darbas gali padėti jaustis dalyvaujančiam
Kai vaikas nori prisidėti, leiskite pasirinkti gėlę, nuvalyti nedidelę saugią paminklo vietą minkšta šluoste arba padėti akmenuką sutartoje vietoje. Tuomet kapaviečių tvarkymas gali tapti bendru rūpesčio veiksmu, o ne užduotimi, kurios reikšmės vaikas nesupranta.
Venkite patikėti jam sunkius įrankius, aštrius daiktus ar degančias žvakes be priežiūros. Jei vaikas nenori nieko daryti, leiskite tiesiog pabūti šalia. Kai kuriems vaikams priimtiniau pasivaikščioti su suaugusiuoju, nei iš karto stoti prie kapo.
Po apsilankymo nereikia skubėti prašyti vaiko papasakoti, ką jis jautė. Kai kuriems vaikams lengviau prabilti vėliau, žaidžiant arba piešiant. Galite paprastai pasakyti, kad prie šių klausimų visada galima sugrįžti, o skirtingos emocijos – liūdesys, pyktis ar trumpas džiaugsmas – nėra neteisingos.
Kaip reaguoti į netikėtą elgesį?
Vaikas gali nusijuokti, pradėti kalbėti apie žaislus ar paprašyti grįžti namo. Tai nebūtinai reiškia nepagarbą. Jo dėmesys ir emocijos gali keistis greičiau nei suaugusiojo. Nereikalaukite verkti ir nesakykite, kad jis „turėtų liūdėti“.
Jeigu vaikas išsigando, pasitraukite į ramesnę vietą ir išklausykite. Paklauskite, kas jį suneramino: paminklas, pati mirties mintis, kitų žmonių ašaros? Tik tuomet atsakykite į iškilusį klausimą. Panašiai, jei vaikui įdomu, kodėl ant akmens yra data ar nuotrauka, pasinaudokite tuo kaip galimybe papasakoti apie žmogaus gyvenimą.
Prisiminimai gali turėti daug formų
Kapinių lankymas yra tik vienas iš būdų prisiminti. Galite kartu iškepti senelio mėgtą pyragą, papasakoti linksmą šeimos istoriją ar pasodinti gėlę sode. Vaikui svarbu žinoti, kad apie mirusį žmogų galima kalbėti ir įprastomis dienomis.
Jei netektis stipriai veikia vaiko miegą, kasdienį gyvenimą ar saugumo jausmą, verta pasitarti su vaikų psichikos sveikatos specialistu. Dažniausiai svarbiausia yra ne tobuli žodžiai, o suaugusysis, kuris išklauso, atsako sąžiningai ir leidžia jausti tai, kas tuo metu kyla.