Pirmoji vairavimo pamoka vargina labiau nei dešimtoji, nes pradžioje kiekvieną veiksmą smegenys atlieka sąmoningai: galvoji apie sankabą, veidrodėlius, posūkio rodiklį ir pėsčiuosius vienu metu. Po kelių pamokų dalis šių veiksmų tampa automatiški ir dėmesio lieka eismui. Šį perėjimą puikiai paaiškina psichologo Danielio Kahnemano knyga apie greitąjį ir lėtąjį mąstymą, o gera vairavimo mokykla Vilniuje pamokas planuoja būtent pagal šią kreivę.
Ką Kahnemanas rašė apie vairavimą
Danielis Kahnemanas yra psichologas, 2002 metais gavęs Nobelio ekonomikos premiją už sprendimų priėmimo tyrimus. Jo 2011 metų knyga, lietuvių skaitytojams žinoma kaip „Mąstymas, greitas ir lėtas“, skirsto mąstymą į dvi sistemas. Pirmoji sistema veikia greitai, automatiškai ir be pastangų. Antroji yra lėta, reikalauja dėmesio ir greitai pavargsta.
Vairavimas knygoje minimas kaip vienas aiškiausių pavyzdžių. Patyręs vairuotojas tuščiu keliu važiuoja beveik nesusimąstydamas ir gali ramiai kalbėtis su keleiviu. Tačiau kai jam reikia aplenkti sunkvežimį siaurame kelyje, pokalbis nutrūksta savaime, nes įsijungia antroji sistema. Kahnemanas šiuo pavyzdžiu parodo, kad dėmesys yra ribotas išteklius ir jo neužtenka viskam iš karto.
Pradedančiajam vairuotojui antroji sistema dirba visą laiką. Dėl to pirmosios pamokos taip vargina, net jei fiziškai atrodo, kad tik sėdi ir suki vairą.
Pirmosios pamokos: viskas per lėtąją sistemą
Pirmą kartą sėdus prie vairo, net paprasčiausias pajudėjimas iš vietos yra kelių žingsnių seka, kurią reikia prisiminti. Dar reikia stebėti veidrodėlius, laikytis juostos ir girdėti instruktorių. Smegenys tuo pačiu metu sprendžia daugiau užduočių, nei gali patogiai apdoroti, todėl atsiranda klaidų, kurios vėliau atrodo juokingos.
Svarbu suprasti, kad tai ne gebėjimų trūkumas. Net žmonės, kurie vėliau tampa labai užtikrintais vairuotojais, pirmąją pamoką dažnai prisimena kaip chaosą. Tai normalus etapas, kurį praeina visi. Gerai suplanuotose pamokose iš pradžių mokomasi aikštelėje arba ramiose gatvėse, kad lėtajai sistemai nereikėtų kartu tvarkytis su eismo srautu.
Tam yra ir fiziologinė pusė. Sutelktas dėmesys reikalauja energijos, todėl po pirmųjų pamokų daugelis jaučiasi išsekę, nors fiziškai beveik nejudėjo. Kahnemanas aprašo, kad lėtosios sistemos pastangos matomos net akių vyzdžiuose: sprendžiant sunkią užduotį jie platėja. Todėl pirmosios pamokos neturėtų būti per ilgos, o tarp jų verta palikti laiko pailsėti.
Viduriniai etapai: kai veiksmai pereina į automatą
Maždaug po kelių ar keliolikos pamokų įvyksta pokytis, kurį pastebi beveik kiekvienas mokinys. Pavarų perjungimas, rankų padėtis ir žvilgsnis į veidrodėlį nustoja reikalauti sąmoningo sprendimo. Šie veiksmai pereina į greitąją sistemą, o atsilaisvinęs dėmesys nukreipiamas į tai, kas iš tiesų svarbu: kitų eismo dalyvių elgesį, ženklus ir galimus pavojus.
Automatizacija vyksta per kartojimą. Kuo dažniau tas pats veiksmas atliekamas panašiomis sąlygomis, tuo greičiau jis persikelia į greitąją sistemą. Todėl dvi pamokos per savaitę dažniausiai duoda daugiau nei viena pamoka kas dvi savaites, net jei bendras valandų skaičius tas pats. Ilgos pertraukos verčia lėtąją sistemą vėl perimti valdymą.
Būtent šiuo etapu instruktoriaus vaidmuo pasikeičia. Jis nebeaiškina, kaip perjungti pavarą, o kelia sudėtingesnes užduotis: sankryžas be šviesoforų, persirikiavimą piko metu, važiavimą mažai pažįstamu maršrutu. Pavyzdžiui, Vilniuje veikiančioje mokykloje „Vairuok Čia“ dalis pamokų gali prasidėti ir baigtis mokinio pasirinktoje vietoje, todėl važiuojama ir tais maršrutais, kuriais vėliau teks važiuoti kasdien.
Egzaminas ir pirmieji metai: kodėl automatas gali apgauti
Kahnemano knygoje yra ir įspėjimas. Greitoji sistema patogi, bet ji linkusi pervertinti savo patikimumą. Kai vairavimas tampa automatiškas, vairuotojas pradeda jaustis saugesnis, nei yra iš tikrųjų, ir lengviau atsitraukia nuo kelio prie telefono ar minčių.
Todėl pirmieji savarankiško vairavimo metai yra jautrus laikotarpis. Įgūdžiai jau automatiški, tačiau patirties dar maža, o netikėtose situacijose lėtoji sistema įsijungia per vėlai. Lietuvoje pradedančiojo vairuotojo statusas galioja dvejus metus, ir šis laikotarpis neatsitiktinis.
Tą patį efektą galima pastebėti ir egzamine. Jaudulys užima dalį dėmesio, todėl net gerai išmokti veiksmai kartais vėl tampa sąmoningi ir lėti. Kuo labiau įgūdžiai automatizuoti iki egzamino, tuo mažiau jaudulys jiems gali pakenkti.
Praktinė pamoka iš knygos paprasta. Jei sudėtingoje situacijoje jauti, kad dėmesio nebeužtenka, verta sąmoningai sumažinti krūvį: išjungti muziką, nutraukti pokalbį, sumažinti greitį. Patyrę vairuotojai tai daro instinktyviai, o pradedantieji turi to išmokti.
Knygos idėjos padeda ir instruktoriams. Kai mokinys pirmą kartą važiuoja intensyviu eismu, geras mokytojas sumažina nurodymų kiekį ir kalba trumpai, nes žino, kad mokinio lėtoji sistema jau perkrauta. Ilgi paaiškinimai paliekami sustojus, kai dėmesys vėl laisvas.
Kahnemano knyga nėra vairavimo vadovėlis, tačiau ją perskaičius mokymasis vairuoti tampa suprantamesnis. Kai žinai, kodėl pirmoji pamoka tokia sunki, lengviau priimti savo klaidas ir kantriai laukti momento, kai vairas pagaliau tampa rankų tęsiniu.