„Silpnaprotystė“ – žodis, kurį vis dar galima išgirsti kasdienėje kalboje, senose medicinos knygose ar net teismų dokumentuose. Tačiau šiandien gydytojai ir psichologai jo beveik nebevartoja. Kodėl taip yra ir kaip šiuolaikinėje medicinoje vadinamos būklės, kurias anksčiau apibūdindavo šis terminas?
Dvi skirtingos reikšmės
Lietuvių kalboje žodis „silpnaprotystė“ istoriškai vartotas dviem skirtingoms būklėms apibūdinti. Ir tai dažnai kelia painiavą.
Pirmoji reikšmė – įgimtas ar ankstyvoje vaikystėje atsiradęs intelekto sutrikimas. Anksčiau medicinoje jis vadintas oligofrenija, o kasdienėje kalboje – silpnaprotyste. Šiandien vartojamas terminas intelekto sutrikimas arba intelektinė negalia.
Antroji reikšmė – vėlesniame amžiuje atsirandantis pažinimo funkcijų silpnėjimas. Jis vadintas „senatvine silpnaprotyste“. Šiandien tai vadinama demencija, o dažniausia jos priežastis – Alzheimerio liga.
Šios būklės visiškai skirtingos. Intelektinė negalia lydi žmogų nuo vaikystės ir paprastai neprogresuoja. Demencija išsivysto žmogui, kuris anksčiau mąstė visiškai įprastai, ir laikui bėgant dažniausiai stiprėja.
Kodėl žodžio vengiama
Žodis „silpnaprotis“ ilgainiui tapo įžeidimu. Juo pradėta šaipytis, menkinti, vadinti žmones, kurie elgiasi kvailai. Kai medicininis terminas virsta keiksmažodžiu, jis nebetinka apibūdinti žmonėms, kurie tikrai turi šių sunkumų. Panašus likimas ištiko ir kitus senus terminus, todėl medicina pamažu perėjo prie neutralesnių žodžių.
Be to, šiuolaikinis požiūris pabrėžia ne „trūkumą“, o žmogaus galimybes ir reikalingą pagalbą. Žmogus nėra jo diagnozė.
Intelektinė negalia: kas tai
Intelektinė negalia nustatoma, kai žmogaus intelektiniai gebėjimai yra gerokai žemesni už vidutinius ir jam sunku savarankiškai susitvarkyti kasdienybėje – bendrauti, rūpintis savimi, mokytis, dirbti. Svarbu, kad šie sunkumai atsirastų iki pilnametystės.
Pagal sunkumą išskiriama lengva, vidutinė, sunki ir labai sunki intelektinė negalia. Dauguma žmonių turi lengvą formą: jie gali mokytis, dirbti, kurti šeimas, tik jiems reikia daugiau pagalbos ir laiko.
Dažniausios priežastys:
- genetinės būklės, pavyzdžiui, Dauno sindromas ar trapiosios X chromosomos sindromas;
- komplikacijos nėštumo metu, pavyzdžiui, alkoholio vartojimas ar infekcijos;
- gimdymo komplikacijos, deguonies trūkumas;
- sunkios ligos ar traumos ankstyvoje vaikystėje.
Daugeliu atvejų tiksli priežastis lieka nežinoma.
Demencija: kas tai
Demencija – tai būklė, kai silpsta atmintis, mąstymas, orientacija, kalba, gebėjimas planuoti ir rūpintis savimi. Ji nėra normali senėjimo dalis, nors su amžiumi rizika didėja.
Ankstyvieji demencijos ženklai:
- žmogus vis dažniau pamiršta neseniai vykusius įvykius;
- kartoja tuos pačius klausimus;
- pasimeta pažįstamose vietose;
- sunkiau susitvarko su pinigais, buitimi;
- keičiasi nuotaika ir asmenybė, atsiranda įtarumas, apatija.
Jei pastebite tokius požymius artimam žmogui, verta kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją. Kartais panašius simptomus sukelia gydomos būklės – vitamino B12 trūkumas, skydliaukės ligos, depresija ar vaistų šalutinis poveikis.
Kuo intelektinė negalia skiriasi nuo mokymosi sunkumų
Dažnai painiojamos ir kitos sąvokos. Specifiniai mokymosi sutrikimai, pavyzdžiui, disleksija (skaitymo sutrikimas) ar diskalkulija (matematikos sutrikimas), nėra intelektinė negalia. Vaikas gali būti labai protingas, bet patirti sunkumų tik vienoje srityje. Panašiai ir ADHD ar autizmo spektras nereiškia žemesnio intelekto. Todėl labai svarbu, kad vertinimą atliktų specialistai, o ne aplinkiniai, linkę klijuoti etiketes.
Kaip demencijos riziką galima mažinti
Nors ne visos demencijos priežastys priklauso nuo mūsų, tyrimai rodo, kad dalį rizikos galima sumažinti: kontroliuoti kraujospūdį, judėti, nerūkyti, saikingai vartoti alkoholį, laiku tikrinti klausą, palaikyti socialinius ryšius ir nuolat mokytis naujų dalykų. Tai, kas gera širdžiai, dažniausiai gera ir smegenims.
Kaip padėti žmogui ir šeimai
Šeimoms, auginančioms vaiką su intelektine negalia, Lietuvoje padeda ankstyvosios reabilitacijos tarnybos, švietimo pagalbos specialistai, dienos centrai, nevyriausybinės organizacijos. Galima kreiptis dėl neįgalumo nustatymo ir specialiųjų poreikių vertinimo.
Šeimoms, kuriose artimasis serga demencija, labai svarbi pagalba slaugantiesiems: informacija apie ligą, atokvėpio paslaugos, savitarpio pagalbos grupės. Slaugantis artimasis taip pat turi rūpintis savimi, nes ilgalaikė slauga labai alina.
Kaip kalbėti pagarbiai
Šiandien rekomenduojama sakyti „žmogus, turintis intelektinę negalią“, o ne „silpnaprotis“, ir „žmogus, sergantis demencija“, o ne „senatvinis silpnaprotis“. Tai gali atrodyti smulkmena, bet žodžiai formuoja požiūrį. Kai kalbame pagarbiai, lengviau matyti žmogų, o ne etiketę.