Kai kurios knygos skaitomos vieną kartą, o kitos lydi visą gyvenimą. „Bėgančios su vilkais“ priklauso antrajai grupei. Daugybė moterų ją vadina savo „biblija“, perka draugėms, dukroms, skaito po kelis kartus skirtingais gyvenimo etapais. Kas šioje knygoje yra tokio, kad ji neprarado populiarumo daugiau nei tris dešimtmečius?
Apie autorę
Knygos autorė – Clarissa Pinkola Estés, amerikiečių psichoanalitikė, dirbanti pagal Carlo Gustavo Jungo tradiciją, poetė ir pasakotoja. Ji kilusi iš meksikiečių šeimos, o vaikystėje augo įtėvių, Vengrijos imigrantų, šeimoje. Iš abiejų kultūrų ji perėmė gausų pasakų, legendų ir mitų lobyną. Pati save ji vadina cantadora – istorijų saugotoja.
Apie ką ši knyga
Knyga pirmą kartą išleista 1992 metais JAV ir greitai tapo bestseleriu. Ilgą laiką ji buvo „The New York Times“ perkamiausių knygų sąraše ir išversta į daugybę kalbų, tarp jų – į lietuvių.
Pagrindinė knygos idėja – laukinės moters archetipas. Estés teigia, kad kiekvienoje moteryje gyvena instinktyvi, išmintinga, kūrybinga, laisva prigimtis, kurią ji lygina su vilke. Vilkai šioje knygoje – ne pavojingi plėšrūnai, o ištikimi, intuityvūs, savo ribas gerbiantys gyvūnai.
Pasak autorės, visuomenė, kultūra ir auklėjimas dažnai „prijaukina“ moteris: moko būti patogioms, tyliomis, nuolankiomis, nepasitikėti savo nuojauta. Tada moteris praranda ryšį su savo tikrąja prigimtimi, jaučiasi išsekusi, prislėgta, tarsi gyventų ne savo gyvenimą. Knyga siūlo kelią atgal – per pasakas.
Pasakos kaip psichologinė medžiaga
Knyga sudaryta iš pasakų, mitų ir legendų iš įvairių pasaulio kultūrų, kurias Estés aiškina psichologiškai. Kiekviena pasaka – tarsi žemėlapis, padedantis suprasti tam tikrą moters gyvenimo etapą ar sunkumą.
Keletas žinomiausių knygos istorijų:
Mėlynbarzdis. Pasaka apie vyrą, kuris draudžia žmonai atidaryti vieną kambarį. Estés ją aiškina kaip istoriją apie vidinį grobuonį – jėgą, kuri slopina moters smalsumą ir intuiciją, ir apie drąsą pažvelgti tiesai į akis.
Vasilisa Išmintingoji. Rusų pasaka apie mergaitę, kuri, padedama motinos paliktos stebuklingos lėlės, keliauja pas raganą Babą Jagą. Pasak autorės, tai istorija apie intuicijos ugdymą.
La Loba. Legenda apie senę, kuri dykumoje renka vilkų kaulus ir dainuodama juos prikelia. Tai – metafora tam, kaip galima atgaivinti tai, kas atrodė prarasta.
Ruonio oda. Šiaurės tautų pasaka apie moterį ruonę, kurios oda pavagiama. Ji gyvena žmonių pasaulyje, bet pamažu nyksta, kol atgauna savo odą ir grįžta į jūrą. Tai istorija apie būtinybę sugrįžti pas save, net ir tada, kai mylime kitus.
Bjaurusis ančiukas. Pasaka apie tai, kaip svarbu rasti savo „būrį“ – žmones, tarp kurių galite būti savimi.
Kodėl knyga tokia populiari
Psichologai pastebi kelias priežastis. Pirma, knyga kalba vaizdinga, poetiška kalba, o ne sausomis sąvokomis. Antra, ji suteikia leidimą jausti pyktį, liūdesį, aistrą ir nesislėpti. Trečia, pasakų kalba veikia giliau nei patarimai – ji leidžia skaitytojai pačiai atrasti savo prasmę.
Kritika
Ne visi knygą vertina vienareikšmiškai. Kai kurie kritikai teigia, kad ji per daug idealizuoja „laukinę moterį“, remiasi Jungo archetipų teorija, kuri moksliniu požiūriu nėra patvirtinta, o kai kurios interpretacijos atrodo pernelyg laisvos. Kitiems knyga atrodo per ilga ir sunkiai skaitoma iš eilės. Todėl daugelis ją skaito po vieną skyrių, grįždami prie jos ne kartą.
Kam verta perskaityti
Knyga ypač patiks tiems, kurie:
- jaučiasi praradę ryšį su savimi ar savo norais;
- domisi pasakų, mitų ir simbolių psichologija;
- išgyvena didelius gyvenimo pokyčius – skyrybas, netektį, karjeros posūkį;
- nori geriau suprasti savo intuiciją ir ribas.
Nors knyga skirta moterims, ją skaito ir vyrai, norintys geriau suprasti moterų išgyvenimus. Jei jus domina, kodėl kai kurios istorijos mus taip veikia, skaitykite ir apie geštaltą bei gyvenimo prasmę.
„Bėgančios su vilkais“ nėra greitas atsakymų rinkinys. Tai knyga, kuri kviečia sulėtėti, klausytis savęs ir prisiminti, kad stiprybė dažnai slypi ten, kur buvome mokomi jos nematyti.