Japonai daugeliui atrodo kaip paradoksas: viena technologiškai pažangiausių tautų pasaulyje ir kartu labai prisirišusi prie tradicijų. Japonija – viena ilgiausiai gyvenančių šalių, o jos kultūra davė pasauliui daug idėjų apie ramybę, grožį ir prasmę. Kartu ši šalis kovoja su rimtomis psichologinėmis problemomis. Pažvelkime į abi puses.
1. Ikigai – dėl ko verta keltis ryte
Ikigai dažniausiai verčiama kaip „gyvenimo prasmė“ arba „tai, dėl ko verta gyventi“. Vakaruose ši sąvoka išpopuliarėjo kaip keturių sričių sankirta: ką mėgstate, ką gerai mokate, ko reikia pasauliui ir už ką jums gali sumokėti. Japonijoje ji suprantama paprasčiau: ikigai gali būti darbas, šeima, sodas, rytinis arbatos ritualas. Svarbiausia, kad kasdienybėje būtų kažkas, kas teikia džiaugsmo ir krypties. Plačiau apie tai rašėme straipsnyje apie gyvenimo prasmę.
2. Wabi-sabi – netobulumo grožis
Wabi-sabi – estetikos ir gyvenimo filosofija, kuri randa grožį paprastume, netobulume ir laikinume. Įskilęs puodelis, nusidėvėjęs medinis stalas, rudenį krentantys lapai – visa tai gali būti gražu būtent todėl, kad nėra tobula. Psichologiškai ši idėja labai artima kovai su perfekcionizmu: nebūtina, kad viskas būtų nepriekaištinga, kad būtų vertinga.
3. Kintsugi – sudužusių dalykų auksas
Kintsugi – tradicinis japonų menas, kai sudužę keramikos indai klijuojami laku, sumaišytu su auksu. Įskilimai neslepiami, o paryškinami. Daiktas tampa dar vertingesnis. Ši technika dažnai naudojama kaip metafora žmogui, išgyvenusiam sunkumus: randai nėra gėda, jie – mūsų istorijos dalis.
4. Shinrin-yoku – miško maudynės
1982 metais Japonijos miškų agentūra pasiūlė sąvoką shinrin-yoku – „miško maudynės“. Tai ne žygis ir ne sportas, o lėtas buvimas miške, sąmoningai stebint garsus, kvapus, šviesą. Japonų tyrimai rodo, kad laikas miške gali mažinti streso hormonų lygį, kraujospūdį ir gerinti nuotaiką. Lietuvai, turinčiai tiek daug miškų, ši idėja ypač artima.
5. Kaizen – maži žingsniai
Kaizen reiškia „nuolatinį tobulėjimą“. Ši idėja išgarsėjo per japonų gamybos įmones, tačiau ją galima taikyti ir asmeniniame gyvenime. Vietoj didelių pokyčių – maži, kasdieniai patobulinimai. Psichologai pastebi, kad būtent maži žingsniai padeda įveikti baimę ir atidėliojimą.
6. Mono no aware – liūdesys dėl laikinumo
Mono no aware – švelnus liūdesys suvokiant, kad viskas praeina. Geriausias pavyzdys – vyšnių žydėjimo šventė hanami. Žiedai žydi vos kelias dienas, todėl jais džiaugiamasi ypač intensyviai. Ši idėja moko vertinti akimirką, o ne ją atidėti.
7. Omotenashi – nuoširdus svetingumas
Omotenashi – japoniškas svetingumo supratimas, kai rūpinamasi svečiu iš visos širdies, numatant jo poreikius dar prieš jam paprašant. Tai ne paslauga už pinigus, o pagarbos išraiška.
8. Hara hachi bu – sustoti laiku
Okinavos saloje, kurioje gyvena daug šimtamečių, žinomas posakis hara hachi bu – valgyti, kol jaučiatės beveik sotūs, ir sustoti neperpildžius skrandžio. Tai kalba apie sąmoningumą ir dėmesį savo kūno signalams.
Tamsioji pusė: karoshi ir hikikomori
Japonijos visuomenė turi ir skaudžių problemų. Žodis karōshi reiškia „mirtis nuo persidirbimo“. Ilgos darbo valandos, stipri įmonių hierarchija ir kultūrinis spaudimas nepalikti darbo anksčiau už kolegas lėmė tai, kad šis reiškinys Japonijoje pripažįstamas oficialiai.
Kita problema – hikikomori. Taip vadinami žmonės, dažniausiai jauni vyrai, kurie mėnesius ar net metus beveik neišeina iš namų ir vengia bet kokio socialinio kontakto. Šį reiškinį 1998 metais plačiai aprašė japonų psichiatras Tamaki Saitō. Hikikomori siejamas su dideliu visuomenės spaudimu, gėdos kultūra ir sunkumais prisitaikyti.
Be to, Japonijoje ilgą laiką buvo stipri psichikos ligų stigma, o kreiptis pagalbos buvo laikoma silpnumu. Pastaraisiais metais tai pamažu keičiasi.
Ką galime pasimokyti iš japonų
Japonija primena, kad ta pati kultūra gali duoti ir išminties, ir skausmo. Galime perimti tai, kas gera – pagarbą gamtai, netobulumo priėmimą, mažų žingsnių galią, dėmesį akimirkai, – ir kartu prisiminti, kad darbas neturi užgožti gyvenimo, o pagalbos prašymas nėra gėda.