Svajonė aiški jau seniai. Gal tai stojimas į konkrečią mokyklą, gal nauja profesija, gal persikraustymas. Tu tiki, kad gali. Bet kiekvieną vakarą galvoje sukasi tas pats: o jei nepavyks? O jei kažkas iš praeities sutrukdys? O šeima, užuot palaikiusi, vis dažniau sako „nesitikėk per daug“.
Psichologai sako, kad tokia būsena viena dažniausių prieš didelius sprendimus. Ir gera žinia ta, kad ją galima sumažinti – ne laukiant, kol baimė praeis savaime, o keičiant tai, kaip su ja elgiamės.
Baimė prieš nesėkmę yra apie ateitį, kurios dar nėra
Nerimas dažniausiai kyla ne dėl to, kas vyksta dabar, o dėl įsivaizduojamų scenarijų. Smegenys stengiasi mus apsaugoti ir todėl mieliau „repetuoja“ blogiausią variantą nei geriausią. Tai natūralu, bet turi kainą: kuo daugiau laiko praleidžiame galvodami apie nesėkmę, tuo realesnė ji atrodo, nors iš tikrųjų niekas nepasikeitė.
Todėl pirmas žingsnis – atskirti, kas yra faktai, o kas – prognozės. „Turiu pasiruošti fiziniams testams“ yra faktas. „Tikrai neišlaikysiu“ yra prognozė, ir dažniausiai ji pagrįsta ne duomenimis, o nerimu.
Kai abejoja artimieji
Šeimos abejonės skaudina labiausiai, nes tai žmonės, kurių palaikymo labiausiai norisi. Tačiau verta pažvelgti, iš kur jos kyla. Dažnai artimųjų „o kas, jei nepavyks“ yra ne netikėjimas jumis, o jų pačių baimė – kad jums bus skaudu, kad nusivilsite, kad turės jus guosti. Kartais tai senų įsitikinimų atgarsis: „mūsų šeimoje niekas taip nedarė“.
Tai nereiškia, kad jų žodžius reikia priimti kaip tiesą. Galima pasakyti ramiai: „Suprantu, kad nerimaujate. Bet man labiau padėtų, jei sakytumėte, kad tikite manimi.“ O jei pokalbis nepadeda – ieškoti palaikymo kitur: tarp draugų, žmonių, kurie jau nuėjo tą kelią, mokytojų ar trenerių.
Ką galite kontroliuoti, o ko ne
Naudingas pratimas – lape nubrėžti du stulpelius. Viename surašyti tai, kas priklauso nuo jūsų: pasiruošimas, treniruotės, informacijos rinkimas, miegas, dokumentai. Kitame – tai, kas nuo jūsų nepriklauso: konkurencija, vertintojų sprendimai, aplinkybės.
Antrasis stulpelis paprastai ir maitina nerimą. Bet energiją verta skirti tik pirmajam. Kiekvieną dieną padarytas vienas konkretus žingsnis iš pirmojo stulpelio mažina baimę labiau nei valanda svarstymų.
Neaiškumą mažina informacija
Jei nerimas susijęs su konkrečiu klausimu – sveikatos istorija, ankstesnėmis problemomis, reikalavimais, apie kuriuos nieko nežinote, – geriausias vaistas yra tiksli informacija. Paskaitykite oficialius priėmimo reikalavimus, paskambinkite į instituciją ir paklauskite tiesiai, pasikalbėkite su savo gydytoju, kokių dokumentų gali prireikti. Dažnai paaiškėja, kad realybė mažiau baisi nei vaizduotė. O jei ir kyla kliūtis, geriau apie ją sužinoti dabar, kai dar yra laiko pasiruošti.
Palaikymo ratas svarbiau nei tobulas planas
Psichologai pastebi, kad žmonės, kurie siekia sunkių tikslų ir turi bent du tris palaikančius žmones, ilgiau išlaiko motyvaciją ir lengviau atsigauna po nesėkmių. Tai nebūtinai turi būti šeima. Tai gali būti draugas, kuris kartu sportuoja, buvęs mokytojas, kuris tiki jūsų gebėjimais, arba žmogus, kuris jau pasiekė tą patį tikslą ir gali papasakoti, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Su tokiais žmonėmis verta dalytis ne tik pasiekimais, bet ir abejonėmis – būtent tada jų palaikymas veikia stipriausiai.
Atsarginis planas nėra išdavystė
Daugelis vengia galvoti apie „planą B“, nes atrodo, kad tai reiškia netikėjimą savimi. Iš tikrųjų yra priešingai: kai žinote, ką darysite, jei pirmas bandymas nepavyks, baimė praranda dalį galios. Nesėkmė tampa ne katastrofa, o tik vienu iš galimų kelio posūkių. Juk daug žmonių į savo svajonių vietą pateko ne iš pirmo karto.
Kalbėkite su savimi kaip su drauge
Pagalvokite, ką pasakytumėte geriausiai draugei, kuri jums papasakotų tą pačią istoriją. Tikriausiai ne „tau nepavyks“, o „pabandyk, tu stipresnė nei manai“. Tokį patį toną verta naudoti ir kalbant su savimi. Tai ne savęs apgaudinėjimas, o būdas nesukurti papildomos kliūties ten, kur jų ir taip netrūksta.
Mažas žingsnis kasdien veikia geriau nei didelis planas
Nerimas mėgsta neveiklumą. Kuo ilgiau atidėliojame, tuo didesnė atrodo užduotis. Todėl verta tikslą suskaidyti į mažus, konkrečius veiksmus: šiandien perskaityti reikalavimus, rytoj – užsiregistruoti konsultacijai, poryt – pirma treniruotė. Kiekvienas atliktas žingsnis smegenims siunčia signalą „aš galiu“, ir šis jausmas kaupiasi. Psichologai tai vadina savaveiksmiškumo jausmu: kai žmogus mato savo pastangų rezultatą, baimė pamažu užleidžia vietą pasitikėjimui. Nebūtina jaustis drąsiai prieš pradedant – drąsa dažniausiai atsiranda jau einant.
Kada verta kreiptis pagalbos
Jei nerimas trukdo miegoti, valgyti, mokytis ar kyla panikos priepuolių, verta pasikalbėti su psichologu. Tai nėra silpnumo ženklas – priešingai, tai gebėjimas pasirūpinti savimi, kuris praverčia bet kurioje profesijoje. Nemokamą emocinę paramą galima gauti paskambinus 1809 arba apsilankius svetainėje pagalbasau.lt.
Baimė greičiausiai neišnyks iki galo. Bet ji neturi vairuoti. Užtenka, kad ji važiuotų kartu – galinėje sėdynėje.