Iš šalies tokia šeima atrodo tvarkinga. Pietūs ant stalo, vaikų pamokos padarytos, namai švarūs. Bet vakare, kai užgęsta šviesos, du žmonės guli vienoje lovoje lyg kaimynai. Vyras bando priartėti – žmona atsitraukia. Po kelių savaičių jis bando vėl, ji trumpam atsileidžia, o paskui viskas grįžta į pradinį tašką.
Tai viena dažniausių situacijų, su kuriomis poros ateina pas šeimos terapeutus. Ir vyras beveik visada užduoda tą patį klausimą: ar ji manęs nebemyli, ar čia tik hormonai?
Rūpestis nėra tas pats, kas artumas
Daug vyrų guodžiasi: juk ji gamina, tvarko, rūpinasi vaikais, vadinasi, santykiai dar gyvi. Tačiau psichologai išskiria dvi skirtingas santykių dalis. Viena – funkcinė: buitis, vaikai, finansai, kasdienė logistika. Kita – emocinė ir fizinė: pokalbiai, juokas, prisilietimai, intymumas.
Pirmoji dalis gali veikti puikiai net tada, kai antroji jau seniai užgesusi. Moteris gali gaminti vakarienę iš pareigos, įpročio ar meilės vaikams ir tuo pačiu jaustis emociškai tolima vyrui. Todėl rūpestis namais dar nėra įrodymas, kad tarp sutuoktinių viskas gerai. Tai tik ženklas, kad šeima kaip „įmonė“ vis dar veikia.
Kodėl moteris gali vengti artumo
Priežasčių retai būna viena – dažniausiai jos susipina.
Kūnas ir hormonai. Po gimdymo, maitinant krūtimi, artėjant perimenopauzei ar vartojant kai kuriuos vaistus (pavyzdžiui, dalį antidepresantų ar hormoninių kontraceptikų) lytinis potraukis gali gerokai sumažėti. Tai tikra fiziologinė priežastis, ir ją verta aptarti su gydytoju ginekologu.
Nuovargis ir „mentalinė našta“. Jei moteris atsako už vaikų mokslus, valgį, namų tvarką ir dar dirba, vakare ji dažnai jaučiasi tiesiog išsekusi. Potraukis retai atsiranda ten, kur žmogus nuolat jaučiasi atsakingas už viską.
Neišsakytos nuoskaudos. Labai dažnai atsitraukimas kūnu yra tylus atsakas į tai, kas nebuvo pasakyta žodžiais. Pyktis, nusivylimas, jausmas, kad tavęs nemato, kaupiasi ir pirmiausia „išjungia“ intymumą.
Asmeninė istorija. Žmonėms, augusiems šeimose, kur meilė nebuvo rodoma, o apie jausmus nekalbėta, artumas suaugus gali kelti nerimą. Jie moka rūpintis, bet ne visada moka būti pažeidžiami.
Depresija ar perdegimas. Abejingumas, energijos stoka, noras užsisklęsti gali būti ne santykių, o psichikos sveikatos signalai.
Dvi klaidos, kurias daro beveik visi
Pirmoji – laukti. Vyras duoda erdvės, nes nenori spausti, ir mėnesiai virsta metais. Problema per tą laiką nesisprendžia – ji tiesiog tampa nauja norma.
Antroji – spausti. Priekaištai, skaičiavimas, kiek laiko „nieko nebuvo“, įžeistas tylėjimas. Tokia reakcija suprantama, tačiau beveik visada duoda priešingą efektą: moteris atsitraukia dar labiau, nes artumas jai ima asocijuotis su spaudimu ir kalte.
Kas veikia geriau
Šeimos terapeutai siūlo pradėti ne nuo lovos, o nuo pokalbio. Ir ne nuo klausimo „kas tau negerai?“, o nuo savo jausmų įvardijimo: „Pastebiu, kad tolstame, ir man dėl to liūdna. Norėčiau suprasti, kaip tu jautiesi.“ Toks sakinys nekaltina ir palieka vietos atsakymui.
Svarbu ir tai, kas vyksta dieną. Artumas prasideda nuo mažų dalykų: paklausti, kaip praėjo diena, ir iš tikrųjų išklausyti atsakymą; perimti dalį rūpesčių nelaukiant prašymo; prisiliesti be jokio tikslo – tiesiog apkabinti, paimti už rankos žiūrint filmą. Kai prisilietimas nebėra „užuomina“, jis vėl tampa saugus.
Jei moteris atsako „viskas gerai“ ar „nežinau“, tai nebūtinai melas. Kartais žmogus pats nesupranta, kas su juo vyksta. Tokiu atveju naudinga švelniai pasiūlyti apsilankyti pas gydytoją, o jei pokalbiai dviese įstringa – kreiptis į porų terapeutą. Trečias žmogus kabinete dažnai padeda pasakyti tai, ką namuose metų metus buvo baisu ištarti.
Ką vyras gali padaryti dėl savęs
Ilgas atstūmimas palieka pėdsaką ir vyrui. Daugelis ima abejoti savo patrauklumu, jaučia pyktį, kurį slepia, arba pradeda vengti namų – ilgiau užsibūna darbe, daugiau laiko praleidžia telefone. Tai suprantama, bet tik dar labiau didina atstumą. Svarbu turėti, kur išsikalbėti: draugą, brolį, psichologą. Nemokamą emocinę paramą vyrams taip pat galima gauti paskambinus bendru emocinės paramos numeriu 1809. Kai vyras pasirūpina savo emocijomis, pokalbiai su žmona tampa ramesni, o ne kupini sukauptos nuoskaudos.
O jei jai tiesiog taip gerai?
Tai irgi galimas atsakymas, ir jo bijoti nereikia. Kai kurios poros sąmoningai susitaria gyventi santykiuose, kuriuose intymumas nėra svarbus. Bet tai turi būti abiejų sprendimas, o ne vieno tylus nuosprendis, su kuriuo kitas tiesiog susitaiko. Jei vyras jaučiasi atstumtas ir vienišas, tai jau yra problema, kad ir kokia tvarka būtų namuose.
Taip pat verta nepamiršti, kad skyrybų klausimas dažnai iškyla ne todėl, kad žmonės nebemyli, o todėl, kad metų metus nesikalbėjo. Daugelis porų, kurios pagaliau atvirai pasikalba – su terapeutu ar be jo, – nustemba, kiek abu buvo pasiilgę vienas kito.
Svarbiausia – nepalikti šio klausimo atviro metams. Tyla santykiuose retai būna neutrali: ji beveik visada kažką atima.