Vienatvė – kodėl aplinkui tiek daug vienišų, besišypsančių žmonių?

Vienatvė ir vienišumas Vienatvė ir vienišumas

Vienišiems žmonėms daugelis turi paprastą ir, jų manymu, veiksmingą patarimą: „Išeik iš namų ir susitik su kitais“. Skamba lyg ir logiškai, tačiau nustebtumėte sužinoję, kokiai mažai daliai vienišių šis patarimas iš tiesų padeda. Mat vienatvės fenomenas, kaip ir visos žmogiškosios patirtys, yra kur kas sudėtingesnis.

Esame linkę manyti, jog vienišus žmones atpažinti lengva – jie turi vos kelis asmenis, su kuriais bendrauja artimai ir nuolat lindi užsidarę namie. Tuo tarpu iš vieno į kitą susitikimą lakstantieji turėtų būti mažiausiai vieniši žmonės pasaulyje. Ir vėlgi – tai netiesa! Pietų Korėjos psichologai Yeeun Lee ir Young-gun Ko išstudijavo ryšį tarp asmens socialinio tinklo dydžio ir vienatvės jausmo – buvo pastebėtas tik kuklus tarpusavio ryšys. Taigi, žmonės turintys didelį draugų ratą nebūtinai yra mažiausiai vieniši, netgi atvirkščiai – anot Yeeun Lee ir Young-gun Ko kaip tik jie neretai prisipažįsta kenčiantys nuo gilios vienatvės.

Kas yra vienatvės jausmas?

Kaip ir daugelis kitų, vienatvės jausmas vystėsi evoliucijos metu. Vienatvė atlieka tiek motyvacinę, tiek informacinę funkcijas. Mūsų priešistoriniai protėviai gyveno mažose, gyvybiškai susijusiose grupelėse ir vienatvės pojūtis turėjo sulaikyti juos nuo pernelyg pavojingo atsitraukimo nuo savo grupės. Dėka vienatvės mes esame informuojami, jog mūsų socialine gyvenime kažko trūksta, ir skatinami imtis veiksmų.

Aplinka, kurioje mes gyvename šiandien, labai ryškiai skiriasi nuo mūsų protėvių. Per vieną dieną mes įstengiame susitikti daugiau žmonių, nei jie galbūt kada nors buvo sutikę per visą savo gyvenimą. Atrodytų, jog turime visas sąlygas kurti santykius, tačiau nei didžiuliai draugų tinklai, nei užsidarymas namuose teigiamai neveikia nei žmogaus sveikatos, nei laimės.

Pagrindinis ingredientas, apsaugantis mus nuo vienatvės, yra santykių kokybė. Štai kodėl mūsų draugų ar pažįstamų rato dydis nelemia, kokie vieniši ar turintys gerų draugų mes jaučiamės. Tą lemia tai, kiek mūsų santykiai yra prasmingi, t.y., ar turime žmonių, su kuriais būnant galima saugiai atsiverti ir leisti atsiverti jiems.

Toks atsivėrimas pokalbio metu lengvina vienatvės jausmą ir patenkina svarbų socialinį artumo poreikį. Taigi turėdami omenyje, kas lemia ir kas stabdo vienatvę, galime pažvelgti į šimtus savo susidūrimų su kitais asmenimis ir nuspręsti, kodėl po susitikimo su jais galbūt net pasijutome vienišesni. Aš apžvelgsiu du dažnai sutinkamus vienišų žmonių tipus.

Nelinkę bendrauti, užsidarę asmenys

Nemažai vienišų žmonių kenčia nuo bendravimo įgūdžių stokos. Jau vien tai apriboja jų galimybes leisti kitiems žmonėms geriau juos pažinti. Tokių žmonių veiksmuose galima atpažinti sau pačiam kenkiantį elgesį. Visų pirma, jie kietai sučiaupia lūpas ir atsisako bendrauti, jei tik tai nėra „darbo reikalai“. Savo kūno kalba ir balso tonu jie rodo, jog šalia esantis žmogus yra nepageidaujamas ir joks atsivėrimas – nei pašnekovo, nei jo paties – neturi įvykti. Socialinėse situacijose jie neretai patiria nemažą nerimo lygį ir vien dėl to stengiasi iš tokių situacijų pabėgti kaip įmanoma greičiau.

Iš kitos pusės, bendravimo įgūdžių stokojantys žmonės puola apie save pasakoti kaip įmanoma daugiau per kuo trumpesnį laiką. Neretai toks monologas būna nuspalvintas neigiamu atspalviu. Jie pliauškia apie savo skaudančią nugarą, virš galvos kybančias skolas, priekabų vadovą darbe, nevėkšlas pardavėjas, tinginį vyrą/žmoną ir t.t. Tokie žmonės būna susikoncentravę į save ir ypatingai nelaimingi. Jų pašnekovai kuo puikiausiai tai jaučia ir pasistengia pasišalinti pirma pasitaikiusia proga.

Gera naujiena yra ta, kad bendravimo įgūdžių galima išmokti bet kokiame amžiuje. Tiek internete, tiek knygyne apstu mokomosios literatūros (nors patartina ją rinktis atidžiai). Daug patarimų ir temų rasite ir mūsų tinklalapyje, skiltyje „Bendravimas ir santykiai“.

Itin atviri, lengvai bendraujantys žmonės

Drįstu tikėti, jog kiekvienas mūsų pažįstame bent vieną tokį asmenį. Lengvai bendraujantys žmonės turi didžiulį ratą draugų ir pažįstamų, jie yra nuolat užimti susitikimais, pasitikintys savimi ir nesunkiai užmezgantys naujas pažintis. Jie organizuoja renginius ir nesidrovi prieiti prie nepažįstamų žmonių. Visuomenei jų reikia, nes jie savo veikla padeda kitiems žmonėms „susijungti“.

Tačiau neretai tokie žmonės jaučiasi vieniši, mat savo laiką jie skiria socialinio rato plėtimui ir galimybių bendrauti kitiems kūrimui, tačiau ne savo asmeninių, prasmingų draugysčių puoselėjimui. Mat diena vis dėlto turi ribotą skaičių valandų ir valandos, kurios turėtų būti skirtos išties artimiems žmonėms, išnyksta dienos šurmulyje su bendraminčiais ar pažįstamais.

Įdomu tai, kad aplinkiniai žmonės retai supranta, kaip izoliuoti tokie bendraujantys asmenys gali jaustis. Atviri, ekstravertiški žmonės dažnai leidžia kitiems saugiai atsiverti ir taip patenkina jų socialinį artumo poreikį. Jų pokalbio partneris neretai nueina patenkintas ir džiugus, nes jaučiasi, jog tai buvo abipusis atsivėrimas, tačiau nesupranta, jog tai bendraujantis žmogus leido jam atsiverti, tačiau pats mainais negavo nieko. Tai – itin dažna situacija. Ekstravertiški, empatiški žmonės yra linkę atleisti šią susitelkimo į save savybę, tačiau tai nereiškia, jog jie turėtų dalinti save kitiems, pirmiausia nepatenkinę savo socialinių poreikių.

Taigi tokiems žmonėms būtų galima patarti pasiryžti skirti kelias valandas per dieną ar savaitę asmeninių, jiems prasmingų santykių kūrimui.

Keletas patarimų vienišiems žmonėms

  • Stenkitės atsidurti situacijose, kuriose susitiksite žmonių, net jeigu jums tai ir neatrodo gera mintis.
  • Pokalbį pradėkite lengvomis temomis ir svarbiausia – nesiskųskite!
  • Atskleiskite šiek tiek informacijos apie save. Ne ką nors itin gilaus ir asmeniško, bet keletą faktų, leidžiančių jūsų pašnekovui atsakyti tuo pačiu.
  • Kai jūsų pašnekovas pradeda atsiskleisti ir pasakoti apie save, užduokite keletą klausimų ir leiskite jam suprasti, jog juo domitės.

Netgi pokalbiai, kuriuose įvyko tik mažytis atsivėrimas, mažina vienatvės jausmą. Po truputį atsiverdami kitiems galbūt sukursite naujus, prasmingus santykius.