Aspergerio sindromas dažnai minimas kalbant apie protingus, bet „keistus“ vaikus ar suaugusiuosius, kuriems sunku suprasti nerašytas bendravimo taisykles. Šis terminas daugeliui pažįstamas, tačiau medicinoje jis pamažu keičiamas. Paaiškiname, ką jis reiškė, kaip atrodo jo požymiai ir kodėl šiandien gydytojai kalba apie autizmo spektrą.
Kas yra Aspergerio sindromas
Aspergerio sindromas – tai neurologinės raidos ypatumas, priklausantis autizmo spektrui. Žmonėms, kuriems jis būdingas, sunku socialiai bendrauti ir suprasti kitų žmonių signalus, jie dažnai turi labai stiprių, siaurų pomėgių ir vertina rutiną. Svarbiausias skirtumas nuo kitų autizmo formų – kalbos raida nevėluoja, o intelektas paprastai būna vidutinis ar aukštesnis.
Pavadinimas kilęs nuo austrų gydytojo Hanso Aspergerio, kuris 1944 metais aprašė grupę vaikų su panašiais bruožais. Platesnei visuomenei terminą 1981 metais išpopuliarino britų psichiatrė Lorna Wing.
Kodėl terminas nebevartojamas
2013 metais Amerikos psichiatrų asociacijos klasifikacija DSM-5, o vėliau ir Pasaulio sveikatos organizacijos TLK-11 Aspergerio sindromą kaip atskirą diagnozę panaikino. Dabar jis priskiriamas bendrai kategorijai – autizmo spektro sutrikimui. Taip nuspręsta todėl, kad ribos tarp skirtingų autizmo formų pasirodė neaiškios, o tie patys žmonės skirtingų specialistų būdavo diagnozuojami nevienodai.
Termino atsisakyti paskatino ir istoriniai tyrimai. Paaiškėjo, kad Hansas Aspergeris nacių valdymo metais Vienoje bendradarbiavo su sistema, siuntusia neįgalius vaikus į įstaigą, kurioje daugelis jų žuvo. Todėl dalis žmonių nebenori vadintis jo vardu.
Vis dėlto daugelis suaugusiųjų, kuriems diagnozė nustatyta anksčiau, ir toliau vadina save „aspergeriais“. Tai jų pasirinkimas, kurį verta gerbti.
Požymiai vaikams
- Sunkumai užmezgant draugystes su bendraamžiais.
- Žodžių supratimas pažodžiui, sunku suprasti juokelius, ironiją, sarkazmą.
- Labai stiprus domėjimasis viena tema – traukiniais, dinozaurais, žemėlapiais, skaičiais.
- Polinkis kalbėti apie savo pomėgį ilgai, nepastebint, kad kitam nebeįdomu.
- Neįprastas akių kontaktas, veido išraiškos ar intonacija.
- Stiprus rutinos poreikis ir nerimas, kai planai keičiasi.
- Jautrumas garsams, šviesai, audiniams, tam tikram maistui.
- Kartais nerangūs judesiai.
Požymiai suaugusiems
Daugeliui suaugusiųjų autizmo spektras nustatomas tik vėlai, kartais po to, kai diagnozė nustatoma jų vaikui. Suaugusieji dažnai pasakoja:
- nuolat jaučiasi „kitokie“ ir nesuprato, kodėl;
- išmoko „vaidinti“ socialų žmogų, bet tai juos labai vargina;
- sunkiai toleruoja triukšmingas aplinkas, didelius renginius, atvirus biurus;
- puikiai susikaupia ties įdomiu darbu, bet sunkiai pakelia nenumatytus pokyčius;
- santykiuose sunkiai atpažįsta partnerio emocijas be tiesioginių žodžių.
Kartu su autizmo spektru dažnai pasitaiko nerimas, depresija, ADHD, miego sutrikimai.
Stiprybės, apie kurias kalbama per mažai
Žmonės autizmo spektre dažnai pasižymi dideliu dėmesiu detalėms, sąžiningumu, atkaklumu, gebėjimu giliai išmanyti savo sritį ir mąstyti nestandartiškai. Daug jų sėkmingai dirba IT, inžinerijos, mokslo, meno srityse. Svarbiausia – tinkama aplinka ir supratimas.
Kur kreiptis Lietuvoje
Jei įtariate autizmo spektrą vaikui, pirmiausia kreipkitės į šeimos gydytoją ar savo poliklinikos psichikos sveikatos centrą. Vertinimą atlieka vaikų ir paauglių psichiatras kartu su psichologu, dažnai taikomi specialūs stebėjimo ir pokalbio metodai. Suaugusieji gali kreiptis į psichikos sveikatos centrą ar gydytoją psichiatrą.
Mergaitės ir moterys autizmo spektre
Ilgą laiką buvo manoma, kad autizmo spektras daug dažnesnis berniukams. Šiandien specialistai pastebi, kad mergaitės dažnai lieka nediagnozuotos, nes jų požymiai kitokie. Jos dažniau mokosi kopijuoti kitų elgesį, „užsideda kaukę“, o jų pomėgiai – pavyzdžiui, gyvūnai, knygos ar tam tikri serialai – atrodo įprasti. Todėl jų sunkumai dažnai atsiskleidžia tik paauglystėje ar suaugus, kartais per nerimą, depresiją ar valgymo sunkumus. Jei moteris visą gyvenimą jaučiasi išsekusi nuo socialinio bendravimo ir „kitokia“, verta apie tai pasikalbėti su specialistu.
Kaip padėti
- Kalbėkite aiškiai ir tiesiai, venkite užuominų.
- Iš anksto pranešinėkite apie pokyčius.
- Gerbkite poreikį pabūti ramybėje ir jautrumą dirgikliams.
- Naudokite pomėgius kaip tiltą bendravimui.
- Vaikams labai padeda socialinių įgūdžių grupės, ergoterapija, mokyklos švietimo pagalbos specialistai.
Autizmo spektras nėra liga, kurią reikia „išgydyti“. Tai kitoks smegenų veikimo būdas. Kuo anksčiau žmogus ir jo artimieji jį supranta, tuo lengviau rasti gyvenimo būdą, kuriame jo stiprybės gali atsiskleisti.